Vandenis

Lingu, lingu
pajūrio smėlyje
sūpuoja pavasaris rytmetį mėlyną,
audra, pasislėpus kamputy dausų,
taisosi guolį tarp debesų,
susisuka lizdą,
mėnulį vilioja,
ir šoka, ir tviska,
skaistybę aukoja,
ir neria į gelmę,
vandens karalystėn,
vandenį sugundyt panorus paikystėm.

O žuvys pelekais jau moja kaimynui-
pakirdo iš miego sugižusia mina-
neleisk paleistuvei tave išvilioti-
žvynais padabinsim ir imsim myluoti.

Delnu  belytėdamas krentančią žvaigždę,
nušvinta vandenis – jau vėtra ateina
ir spurda ištroškus vandenio esybė-
ne šių vandenų, ne šių jis būtybė-
ten danguje, tarp audrų pasislėpus,
tvyro ore vandeninga jo ego.
Skristi, skrajoti, pakilti nuo žemės,
visa prigimtis atotrūkį lemia-
ir kviečia pakilti audringą draugužį,
(net gūžiasi vėtros- kai auros atūžia)
pagauna ore jis plasnojantį  laiką,
ir stveria už skverno, neklaužadą paiką.


Žuvims  atsisukęs, lazda pamojuoja,
aplenkdamas laiką tolyn nušuoliuoja.