Dvidešimt ir dešimt ausų

Vakarėlyje ėmus plyšti ausims nuo garsios dainų kakofonijos, nutariau trumpam atsikvėpti lauke. Galbūt muzika buvo ne tiek spengianti, kiek ji man nepatiko, be to, dėl prastos ventiliacijos prie kūno ėmė lipti marškiniai, raitytis ausys bei akis graužti cigarečių dūmai. Dargi be paliovos ausis užkūlė mergina: išgėrė pusbokalį ir įsidrąsino visokius niekus apie atsakomybę bei pagarbą taukšti. Gal ir rimti buvo jos pastebėjimai bei kaltinimai, tačiau, kad ir kiek ji bandė įrodyti savo tiesą, man tatai pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo. Taigi iš vienos pusės plyšaujant kolonėlėms, iš kitos – jai nenutylant, vėsią gatvę maniau būsiant šaunia priebėga nuo neramaus triukšmo.
Susiradau tykią vietelę už pastato kampo, blausaus vienišo žibinto šešėly, ir, įrėmęs kairės kojos padą į sieną, užkūriau cigaretę.
Iš salės nedrąsiai dunksėjo vakarėlio aidas, kai kitoje gatvės pusėje pasigirdo padriki šūksniai. Pastačiau ausis.
Netrukau susivokti, kas ten vyksta.
Iš šnekos sprendžiat, tai buvo keli gatvės šlaistūnai, neramios sielos jaunuoliai, nusprendę praskaidrinti sau nuotaiką ir galbūt netgi prasimankštini. Trys vaikinai, iki ausų prigėrę alaus, smagumo apimti kibo prie jauno nieko dėto prašalaičio, iš pradžių iš jo pasiteiravę cigaretės, o netrukus – ir ausų duoti, kai šis praeivis su “Maximos” nešulėliu linkčiojo ausis skliaudydamas ir neišmanydamas, ką šiems atšauti.
Staiga išpūčiau ausis pažinęs vieno iš trijulės balsą.
Jura!
Nieko nelaukęs drąsiai išnirau į žibinto šviesą, ir visi trys bei nakties auka įdėmiai sužiuro į mane. Iššniokštęs paskutinį dūmą aukštai į nuo šaltuko susispietusį orą, kreipiausi:
“Jurijau, kai dar gyva buvo tavo motina, o su tavo broliu kas antrą savaitgalį žvejodavom, Jurijau, ar atsimeni tą įvykį Padubysyje vieną vaiskią vasaros dieną? Gerokai jaunesnis buvai, žinau, bet esu įsitikinęs, jog ir dabar galėtum viską nupasakoti iki mažiausios smulkmenėlės, neabejoju, kad netuščios tavo ausys” – atsikvėpiau ir žengiau vieną žingsnį per girgždantį sniegą draugijos link.
“Ar atsimeni, ką tada man pasakei? ”, - tęsiau. – “Susimildamas, sakei, telieka tai tarp mūsų, o žmogau, kol baigsim dieneles šioj žemėj, iki pat kapo. Taip tu kalbėjai, garbės žodis. ”
Jura akimirkai sustingo ir pervėręs mane bejėgišku žvilgsniu atsitraukė atatupstas. Tačiau kaipmat suėmė save į rankas ir, pamojęs savo sėbrams, netardamas nė žodžio nutipeno į gruodžio tamsą. Draugeliai dar bandė prieštarauti, tačiau susižvalgę nusekė paskui; prašalaitis pasitvarkė kepurę ir sutarškinęs “Maximos” maišeliu bei gūžtelėjęs pečiais sparčiai nuskuodė sau.

Išnašos:
ausys plyšta – apie didelį triukšmą;
ausys raitosi – labai karšta;
ausis užkulti – galvą iškvaršinti;
pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo – neatidžiai klausė;
ausis pastatyti – suklusti;
iki ausų – labai;
ausų duoti – mušti delnų per veidą;
ausis skliaudyti – su baime klausytis, tikintis pavojaus;
ausis išpūsti – atidžiai klausytis;
tuščios ausys – apie neprisimenantį žmogų.