Gervinis - buto šeimininkas

Gervinio gyvenimas nebuvo lengvas. Tas spuogas ant kaktos, apspurę kelnių apačios ir nenumaldomas senėjimo procesas. O saulė švietė, negailestingai apšviesdama kiekvieną naują raukšlelę, ir vertė kaž ko imtis. Gervinis išėjo į gatves. Gatvėse laimės nebuvo. Bet laimingųjų pasitaikydavo. Dažniausiai tai būdavo paukščiai. Jų raukšles dengė plunksnos, kelnių jie nenešiojo. Vieną didelį, pilkai-melsvą, su pilnu snapu šakelių Gervinis ir užkalbino.
- Tai ką, lizdą suksi?
- Ne, lizdą suksiu, - nelabai mandagiai atsakė tas, paberdamas visas šakeles ant asfalto.
- Galėtum pas mane gyventi,- nepasidavė Gervinis.
- Vištas laikyk!- atšovė kėkštas(?).
“Pats tu - višta”- pagalvojo Gervinis ir nusisuko į merginas. Merginos valgė ledus ir keikėsi, viliodamos skustagalvius su styrančiomis ausimis. Iš niūrių minčių jį prikėlė pašėlęs ūžimas-zvimbimas. Prieš akis malėsi milžiniškas širšuolis. Gero sprindžio dydžio.
- Atsiprašau, ar jūs nuomuojate būstą?
Gerviniui pakirto kojas, nutirpo rankos.
- Prašau?
- Ar ne jūs ką tik siūlėte kambarį?
- Kokį kambarį? Kampą virtuvėje.
- Tarakonų yra?
- Atsiprašau, nelaikom!- įsižeidė Gervinis.
- Norėtumėm apžiūrėti,- mandagiai, bet labai jau atkakliai tęsė Širšuolis.
Dabar jau Gervinis užmiršo ir spuogą ir kelnes. Neturėjo žmogus bėdos - įsitaisė širšuolį. Sutarė dėl dviejų kvadratų ir orlaidės. Apmokėjimas iš anksto už du mėnesius.
Kaina sutartinė - jokių spuogų, nauji džinsai plius madingi marškinėliai su trikampe iškirpte prie pat kaklo. Marškinėliai Gerviniui netiko - pro iškirptę lindo žili plaukai.
Ir kitur Gervinis prašovė. Pamiršo aptarti svečių klausimą. Savo kvadratuose širšuolis pasistatė odinį fotelį, kuriame nuolat kas nors sėdėdavo ir seną etažerę, kurioje tilpo aibė daiktų ir pats širšuolis. Ateina ryte Gervinis į virtuvę su pižama ir šlepetėmis, o ten fotelyje jau sėdi plačiastrėnė brunetė. Širšuolis su ja gyvai aptarinėja remonto reikalus,
sienų spalvą ir krištolinio sietyno klausimą. Buvo ir nenumatytų išlaidų. Gervinis nusipirko naują virtuvinių peilių komplektą ir demonstratyviai jį laikė ant spintelės. Taip jis jautėsi saugesnis. Širšuolio geluonis nedavė jam ramybės. O širšuolis aktyviai domėjosi politika. Dažni jo svačiai buvo politikos apžvalgininkai, parlamento žiurkės ir ledų pardavėjos. Jos atstovavo viešąją nuomonę ir galėjo išsamiai paaiškinti kokios rūšies ledus kokiu oru perka konservatorių valdybos nariai, kokius mėgsta opozicijos lyderiai ir kiek padidėja ledų perkamumas priklausomai nuo tarptautinio klimato. Širšuolio aistra buvo saldumynai ir grynas oras. Nerakinama orlaidė grasino skersvėjais. Visais kitais klausimais širšuolis buvo idelus nuomininkas. Visuomet mandagus ir tvarkingas. Sveikindavosi net su melancholišku voru Murka, kuris jau kelis mėnesius meditavo kampe ant lubų ir kalbinamas neatsiliepdavo. O kaimynės katė sveikintis nustojo. Gerai imitusi, baltai-oranžinė, anksčiau, pamačiusi Gervinį, nors galva krypteldavo, dabar praeina lyg pro kėdę. Nors ją, kaip moterį ir galima suprasti - pagal širšuolį ji atrodė pablukusi.
Gervinis ėmė apsiprasti su nuomininko svečiais, nepaisant, jog politiniai apžvalgininkai buvo negražūs, o parlamento “žiurkės” pilkos kaip pelės. Dažnai jis tyčia ilgiau užtrukdavo virtuvėje, kad galėtų pasiklausyti apie ką jie kalbasi. Net truputi suapvalėjo per pilvuką. Pokalbiai vykdavo pašnibždomis. Ne viską pavykdavo išgirsti. Girdėjo apie tinkamiausią laiką sėjai, daigumą, trašas ir pesticidus.
“Matyt širšuolis, kaip vabzdys, naturaliai, domisi žemės ūkiu”, - pagalvojo, “Artėja rinkimai, keisis politika...”
Dar nuomininkas didžiai domėjosi Australijos straubliniais. Prie visų kabinėjosi, apie juos klausinėjo. Net Murkai nedavė ramybės, zyzė kaip musė, bet nieko nepešė. Brunetė, kuri kas dvi sąvaitės perdažydavo arba ištapetuodavo širšuolio kampą vis kita spalva buvo analfabetė(prie meno), ledų pardavėjos...,vizituojantys politikai ir jų apžvalgininkai patys panašėjo į striaublinius, o Gervinis savo intelektą laikė nuo visų giliai paslėpęs.
Vieną vakarą vabzdys buvo ypač gerai nusiteikęs ir šnekus kaip niekada.
- Esu tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje - niūniavo jis užrietęs uodegytę su gyliu.
- Ale, prašom! Jauskitės kaip namie,- atatarė Gervinis.
- Šiame mieste, - negirdėdamas šeimininko, toliau tęsė širšuolis,- vieni yra pikti todėl, kad kvaili, antri - kvaili, todėl, kad pikti, treti - pikti, kad aplinkui kvailiai, o ketvirti pasiryžę parduoti viską, ne tik savo uošvienę.
Reikia pažymėti, kad sąvoką “miestas” širšuolis vartojo labai liberaliai. Kartais tai būdavo Lazdynai, kartais - Vilnius, o kartais - visa Lietuva.
- Atrodai kaip erelis, - pagyrė širšuolį Gervinis ir už tai gavo dovanų. Politika! Dovanos: du grūdeliai medaus blakstienoms nuo nemigos, du grūdeliai vaško ausims nuo širšuolio rytinių dainavimų ir lašelis sirupo liežuviui paploninti. Labai veiksminga. Sapnai būna fantastiški, kurtumas absoliutus, o pasakojant anekdotus kikendavo net niūriausios juodarūbės vilnietės.
Bėgo dienos. Pavasaris įsisiautėjo. Mieste pasklidus pirmajai žalumai atsirado daiktų nematytų. Kartu su pienėmis iš žemės ėmė lysti keistos gebenės. Būtų kaip ir visos, bet spalva - stardantinio windows’ų desktop’o. Jos greitai augo ir ypač vešėjo prie Seimo rūmų, laikraščių redakcijų, radijo bei televizijos studijų. Kai kas jomis apsiželdino ir nuosavus namus. Ėjo kalbos, kad jų lapų nuoviras naikina spuogus (Gerviniui tai buvo nebeaktualu). Sektantai lapus džiovinosi ir iš jų gaminosi smilkalus, kai kurie rūkoriai jais kimšosi pypkes, merginos jų paslapčia prikaišiodavo į simpatiškų vaikinų kišenes. Nauja mada konkuravo su rinkimine kampanija. Gebenių šaknys buvo raudonos, kaip ir tų kurie kampanijoje pirmavo. Matyt pastarieji ir padovanojo didinamąjį stiklą. Dabar širšuolis su Gerviniu kalbėdavosi tik už jo užlindęs. “Didybės manija” - pagalvotų kaimynės katė. Gervinis buvo pakantesnis. Be to turėjo kitų problemų. Pradėjo abejoti savo seksualine orientacija. Laikraščiai siūlė tokią įvairovę! Jis pats jautėsi kaip po padidinamu stiklu.
- Ei ,Širšuoli, duok medaus.
- Vartojimo laikas pasibaigęs.
“Ir mano pasibaigęs”- pagalvojo. “Žilė galvon... gilys uodegon.” Nebepatiko jam rudenėjančios vilnietės ir viskas.
Taip besikankindamas Gervinis net nepastebėjo, jog nuomininkas nebeužsimena apie nuomos pratęsimą. Tiesiog, vieną rytą, terminui pasibaigus, vabzdys ištuštino etažerę ir tarė:
- Pasilikime geruoju - baldus dovanoju. Čiau!
Ir viskas... Ir išskrido...O atrodė toks mandagus. Prašovė širšuolis taip beskubėdamas. Gervinis jam turėjo vertingų žinių, nes prisiminė savo paties antroje klasėje sukūrtą eilėraštį.
Mūs Australijoj sterbliniai
Paštą gauna pirmutiniai.
Australijoje veisėsi sterbliniai, o ne straubliniai! Bet kam tai dabar įdomu.
“Šiais laikais poezijos niekas nebevertina”- pagalvojo Gervinis.
Kitą rytą buvo rinkimai. Nors nieko netikėto jie nežadėjo - vis pramoga. Visi jaučiasi svarbūs. Net tie kurie neina balsuoti. Gal būt tie ypač, kaip turintys savo tvirtą nusistatymą, nepasiduodantys iliuzijoms ir viltims. Gervinis toks tvirtas nebuvo, jautė pareigą. Už ką balsavo man nepasisakė ir turi tam teisę - balsavimas slaptas. O po rinkimų pražydo gebenės. Smulkiais morkiniais žiedeliais. Kvepėjo visas miestas(?). Bet ne tai svarbiausia. Ant išvirkštinės lapų pusės išryškėjo užrašai:
Meluoju ir neraudonuoju!
Š.
“Širšuolio monograma,”- pagalvojo Gervinis, jau spėjęs pasiilgti nuomininko, nors galėjo būti ir kieno nors kito arba populiaraus žodžio sutrumpinimas.
Beje, tuos, kur laimėjo rinkimus žmonės praminė oranžiniais. Kai kurie pridėdavo “š”. Laiba, be jokių moteriškumo požymių politinė ekstrasensė Oželienė, pasidabinusi gebenės žiedais, kurie rodos augo iš jos galvutės vėl linkėjo “Saldžių sapnų”. Tik jau kitiems. Gervinį kankino nemiga. Gervinis skaičiavo straublinius. Trūko širšuolio. Nors šis ir paliko adresą. Elektroninį:
agentas113@qm marketingas.prekyba.com
@ [eta] - Žemei,
q [teta] - Saulės sistemai,
m [miu] - širšuolio gimtajam kosminiam objektui.

Gervinis kompiuterių bijojo.