Zebras

- Ei, asiliuk, ei, prabusk gi pagaliau. Kiek gali miegoti? - girdėjo zebriukas, grįžtantis iš saldžių sapnų karalystės į realujį pasaulį. – Nagi, atsimerk – šis balsas jam buvo visiškai nepažįstamas. Tai nebuvo mamos ar vienos iš sesučių balsas.
Zebriukas pabandė pramerkti akutes. Tai padaryti posirodo buvo labai sunku, bet vis dėlto pavyko. Atsimerkęs zebriukas išvydo prieš save grotas, o už jų keistą gyvūną. Tokių gyvūnėlių zebriukas savo akimis nebuvo matęs. Jis stovėjo ant dviejų kojų, o kitomis dviejomis laikėsi už grotų.
- Pagaliau, asiliuk, pagaliau tu nubudai, - atsidusdamas ištarė tasai gyvūnėlis. - Jau maniau, kad gal kojas būsi pakratęs.
- Mmm... - atsisėsdamas ištarė zebriukas, nesuprasdamas apie ką kalba padaras už grotų.
- O, švenčiausioji beždžionėle, kodėl pasirūpinai, kad mano naujasis kaimynas nemokėtų kalbėti. Juk aš tavęs taip prašiau, o tu... - padarėlis visą tai sakė užvertęs galvą ir zebriukas pagalvojo, kad tam šventosios beždžionėlės draugui kažkas nutiko. - Aš juk prašiau, - atsiduso jisai, - pasakyk ką nors, - kreipėsi į zebriuką. - Na, prašau.
Padarėlis iškišo savo gana mažą galvutę pro grotas į zebriuko pusę ir mandagiai nusišypsojo.
- Jūsų dantys nevalyti. – tyliai ištarė zebriukas.
- O, švenčiausioji beždžionėlė, jis kalba, ačiū tau... – padarėlis vėl užvertė galvą. Zebriukas irgi taip padarė, norėdamas išvysti, tai, ką mato jo kaimynas. Deja, jis išvydo tik stogą, o gal geriau pasakius lubas, sukaltas iš lentų. - Ką pasakei, asile? – išgirdo zebriukas ir staigiai nuleido galvą ir sužiuro į naujajį draugą.
- Ar aš? – paklausė nekaltai zebriukas.
- O kas gi dar. Ar matai kur nors dar bent vieną asilą? - padarėlis vėl parodė savo šviesiai geltonus dantukus. Tik šį kartą tai nebuvo šypsena.
- Na, bet... bet...
- Esi vienintelis asilas vienos mylios spinduliu. - padarėlis atsisėdo šalia grotų, skiriančių jų apartamentus.
- Bet aš nesu asiliukas. - vėl labai tyliai pasakė zebriukas.
- Jeigu tu nesi asiliukas, tai aš nesu šimpanzė, supratai?
Zebriukas jau norėjo kažką pasakyti, bet padarėlis, sakęsis esąs šimpanzė, jam neleido nė prasižioti:
- Aš suprantu, kad esi asilas mutantas, bet vis vien esi asilų asilas. Ir...
- Ką reiškia “mutantas”? - staigiai įsikišo zebriukas.
- Ką? Tu nežinai, kas yra mutantas? Ar esi kada nors matęs asilą, bet tik jau ne tokį, kaip tu pats, o paprastą, tokį pilką?
- Ne. – trumpai ir aiškiai jam atsakė “mutantas”.
- Asilai - pilki, o tu... O tu į save pažiūrėk - dryžuotas, nespalvotas, juodai baltas... Tfiu... Mutantas. - šimpanzė vėl atsistojo prie grotų ir plačiai išsišiepė.
- Aš joks jums ne mutantas. – sušuko zebriukas. - Aš - ZEBRAS ir niekas manęs nevadins nei asilu, nei mutantu, aš esu zebras. Zebrai visi tokie kaip aš - dryžuoti, nespalvoti, juodai balti ir... be galo gražūs.
Šimpanzės kvaila šypsenėlė kažkur dingo. Padarėlio kūnelis šleptelėjo ant grindų.
- Zeb - ras? – dabar jau labai tyliai ištarė jis.
- Taip, būtent zebras - tai toks gyvulys, kokį matai prieš save.
- Zebras, zebras, zebras... netikiu - tu esi asilas mutantas.
- Zeb - ras. Kaip aš jums galėčiau tai įrodyti?
Šimpanzė vėl nusišypsojo.
- Man kilo puiki mintis. Ar matai tą lentelę prikabintą ant grotų?
- Žinoma, kad matau, jeigu nesu asilas, tai nereiškia, kad esu aklas... ir be to...
- Čia turėtų būti parašyta tavo veislė...
Dabar jau apsidžiaugė ir zebriukas. Galima sakyti, jis pašoko į orą iš to džiaugsmo, kuris užliejo jo širdelę.
- Na ir kas gi ten parašyta? - paklausė jis.
- Ogi nieko, lentelė tuščia, o tai reiškia...
- Nejaugi tai reiškia, jog esu niekas?
- Ne - suriko šimpanzė, išgirdus tokią išvadą. - Tai tiesiog reiškia, kad tik rytoj sužinosime, kas gi esi iš tikro, mano mielasis asiliuk.
- Aš zebras, - tarė zebriukas ir nusisuko.
- Ei, neįsižeisk. Pabandykime susipažinti iš naujo. Aš galėčiau tave vadinti zebru, o tu mane asilu. Ne ne, turbūt niekam tinkęs variantas...
- Jau vėlu, aš noriu miego.
- Bet juk dar labai anksti, pažiūrėk į dangų... Tu ką tik pabudai...
- Labanaktis.
- Bet... bet... bet juk tu neseniai pabudai, kiek galima miegoti? - Zebriukas nekreipė dėmesio į šiuos paistalus. - Na ir gerai... Saldžių tau sapnų, asiliuk.
Zebriukas atsigręžė į šimpanzę, norėdamas pataisyti jos klaidą. Deja, beždžionė pati susivokė padarius klaidą ir pati ją ištaisė:
- Zebriuk.
Zebriukas susirangė savo naujojo būsto kampe ir bandė užmigti. Sekėsi jam nekaip. Jis mintimis klajojo su mama ir seserimis. Jis niekaip negalėjo susitaikyti su mintimi, kad jų jau niekada nebeišvys. Jis tai tikrai žinojo, nes mama buvo pasakojusi apie dvikojas būtybes, kurios gaudo žvėrelius ir juos kažkur išveža. Antroji priežastis, kodėl zebriukas negalėjo užmigti buvo šimpanzės burbėjimas:
- Švenčiausioji beždžionėle, paaiškink man jei gali, kodėl buvau nubaustas. Už ką tu man tokį niūrų kaimyną pakišai po nosyte? Juk aš visada tau aukodavau pačius geriausius ir skaniausius bananus. Už ką tu mane nubaudei? Už ką...



     


Saulė jau kabėjo danguje, kai zebriukas pabudo. Jis atsistojo, prasimankštino ir tarė šimpanzei, kuri buvo nusisukusi:
- Labas rytas.
- Koks tau čia rytas, - šimpanzė atsisuko, laikydama rankoje bananą, - jau beveik vidudienis, zebriuk. Pramigai pusryčius. Tau lentelę su užrašu pakabino.
- Na ir kas gi ten parašyta? – smalsiai paklausė zebriukas.
- Negaliu pasakyt tiksliai, - ji atsistojo, priėjo prie grotų, dirstelėjo į lentelę, - bet čia tikrai neparašyta, kad esi asilas. Aš tikrai žinau kaip rašosi žodis “asilas”.
- Na matot, o jūs netikėjot. Aš juk...
- Maiklai, žiūrėk mūsų mažasis zebras pabudo, - suriko iš už kampo išniręs dvikojis gyvis.
“Tai jie, tai gyvūnai, kurie išveža tokius kaip aš kažin kur. ”- pamanė zebriukas. Jis atšoko nuo grotų į kampą ir susigūžė.
- Jis jau vakar buvo nubudęs. – pasirodė ir kitas toks pats gyvis, tik jis buvo tamsus, juodas.
- Jis labai bailus, - pasakė pirmasis.
- Nieko, apsipras. Jis juk dar labai jaunas ir kvailas. Beje, kas vyksta tarp tavęs ir Kerės? Meilė?
- Tai ne tavo sumautas reikalas, - jis apsisuko ir skubiu žingsniu kažkur nuėjo. Antrasis pasekė jo pavyzdžiu.
Zebriukas vis dar gulėjo susigūžęs tamsiajame savo būsto kampe. Šimpanzė nusišypsojo supratusi, kad zebriukas išsigandęs.
- Nebijok, žmonės nieko blogo mums nedaro. Mūsų pagalba jie pinigus uždirbinėja. Ar žinai, kas yra pinigai?
Zebriukas pajudino galvą į šonus.
- Na, pabandysiu tau paaiškinti. Ką tu privalai padaryti norėdamas pavalgyti?
- Aš turiu laikytis mamos instrukcijų, - tyliai pasakė zebriukas ir jo akys sudrėko. - Mes visada eidavome valgyti kartu, turiu omeny, visa šeima. Ar jūs turite brolių ar seserų, pone...
- Vadink mane tiesiog Imiu. Tai mano vardas.
- Gražus. O ar negalėčiau ir aš turėti kokio nors v... v...
- Nori vardo? Nejaugi tu bevardis?
- Man niekada nebuvo reikalingas var - das. Mama ir sesutės mane šaukdavo mažium.
- Na štai. Tegul tavo tikrasis vardas bus Mažius, gerai?
Iš dešiniosios Mažiaus akutės išredėjo ašarėlė.
- Nagi neverk, Mažiau, jeigu nenori prisiminti praeities, neprisimink.
- Aš noriu... noriu prisiminti mamą, sesutes ir netgi keletą draugų, bet dabar tam ne laikas. Taigi ar turite sesučių ar broliukų? – klausdamas Mažius pabandė maloniai nusišypsoti.
- Pažiūrėk į mane. Ar aš tau panašus į beždžionę, turinčią daug giminių.
Jeigu Mažius būtų buvęs žmogus, jis būtų gūžtelėjęs pečiais:
- Na, tikrai nežinau.
- Turėjau brolį ir mamą, bet netekau jų būdamas tavo amžiaus, - Imis atsiduso, - atsidūriau čia, būtent šioje... hmm... patalpoje. Dabar man trisdešimt  metų, tris kartus sugebėjau iš čia pabėgti. Jau supratau, jog neverta bėgti. Taigi savo šeimos nebeprisimenu. - Jis nuleido galvelę, - Ar nori? – paklausė jis Mažiaus atkišdamas bananą.
- Neee... tai tavo. Aš palauksiu savo.
- Na, kaip nori.
Imis atsisėdo į vėsesnį savo “kambarėlio” kampą. Mažius padarė tą patį.
- Imi, kur jie veža gyvūnus?
- Kas, ar žmonės? Tiksliai nežinau, bet esu girdėjęs, kad tas įstaigas vadina zoologijos sodais. Ten gyvūnus visi žmonės apžiūrinėja, nori pačiupinėti ir panašiai, na supranti? Jokios laisvės - iš dešinės grotos, iš kairės grotos, priešais grotos, už tavęs grotos.
- Tai, kad čia irgi labai jau panašu į zoo... zo...
- Zoologijos sodą. - padėjo Imis savo jaunajam draugui. – Zoologijos soduose gyvena daug daugiau gyvūnų, o svarbiausia jų ten visokiausių veislių yra. Sako, kad ten yra žvėrių atvykusių, tai yra atvežtų iš miškų. Ar žinai, kas yra miškas?
- Ne, bet pavadinimas tikrai baisus. Kas tai?
- Aš nežinau, Mažiau. Žinau tik tiek, kad gyvūnai ten labai plėšrūs ir nedraugiški.
- Kodėl? – paklausė zebriukas.
- Kas kodėl? - besigrūsdamas bananą į burną ištarė Imis. Bekramtydamas pastebėjo, kad zebriukas į jį žiūri ir laukia atsakymo. – Ar tu klausi, kodėl ten gyvena pikti žvėrys?
Mažius palingavo galva. Imis baigė kramtyti ir paklausė:
- O manai tu būsi nepiktas beveik visą gyvenimą praleidęs už grotų?
- Aš nebūsiu visą gyvenimą už grotų. - pašokęs iš savo vietos šūktelėjo Mažius.
- Tikrai? – besikrapštydama dantis paklausė beždžionė.
- Žinoma. – tvirtai pasakė jaunasis gyvūnas.
- O, Švenčiausioji beždžionėlė, - Imis užvertė galvą į dangų kaip ir visada darydamo kreipdamasis į šventuosius. – Vėl noriu užduoti tą patį klausimą: kodėl jis toks kvailas.
- Todėl, kad esu jaunas. – į šį klausimą jam atsakė patsai “kvailys”.
- Tu kalbi su manim. Aš žinojau, kad tu esi, niekada nebuvau suabejojęs... – Imis vis dar žiūrėjo į dangų.
- Ei, - sušuko jam zebriukas.
- Ką? Oi... – Šimpanzė susigėdo. – Tu tik niekam nesakyk.
- Ko nesakyti? – Mažius šelmiškai nusišypsojo.
- Pats gerai žinai. Ar tu nesupranti, kad iš čia neištr...
- Tai ko gi ten nesakyti niekam?
- Nesakyk niekam, kad su dangum kalbuosi. - sušuko Imis suirzęs.
Mažius pradėjo kvatotis taip garsiai, kaip tik gali kvatotis tikras zebras. Jis juokėsi, kad jam net ašaros ištryško. Prieš keletą akimirkų jis būtų verkęs iš liūdesio, o dabar jis juokiasi, nes jam smagu. Imiui nelabai patiko, kad šis jaunuolis juokiasi iš jo:
- Visai nejuokinga... nejuokinga.
- Gerai, sutinku, nejuokinga, - prunkštelėjo Mažius. Kodėl manai, kad nesugebėsiu pabėgti. Juk pats esi jau tris kartus tai padaręs. Jeigu tu gali, tai galiu ir aš.
- Suprask, Mažiau, aš bėgau ne vienas. Aš turėjau draugų, o mes esame tik dviese. Tu - jaunas ir turbūt dar nepajėgsi nieko gero nuveikti.
- Kas tau sakė, kad nieko nesugebu?
- Aš žinau, patikėk manim. Na, o aš jau senas...
- Kas tau padėjo?
- Mmm? Ai. Tai buvo puikus gyvūnas. Tikras asilas. Tu panašus į asilą. Jis buvo jau suaugęs ir labai stiprus.
- Ką jis padarė tokio, kad jūs sugebėjote pabėgti? – toliau klausinėjo zebriukas.
- Na, lyg ir nieko ypatingo. Jis tik išspyrė dureles savo galinėmis kojomis, išlindo iš to prakeikto narvelio, išlaisvino mane bei kitus ir mes pabėgome. Neužilgo mane vėl sučiupo.
- Aš irgi galiu.
- Ką tu gali, Mažiau?
- Išspirti tas dureles.
- Na na...
Zebriukas pažvelgė i duris, priartėjo, pauostė, atsisuko į Imį ir tarė:
- O gal ir ne.
- Tu net nepabandei... Pabandyk. Gal iš tikro pavyks.
- Neeee, - zebriukas vėl grįžo į savo vietą.
Imis užvertė galvą į dangų ir.......
- Švenčiausioji beždžionėle, jis dar ir neryžtingas. – tai turėjo skambėti kaip įžeidimas, bet Mažius į jį nereagavo.
- Tu tiki, kad ta tavo beždžionė yra? – paklausė jis.
- O ką daryt? Gyvūnas turi tikėt ką nors. Ar tau niekas nesakė, kad...
- Taip, sakė. Jis vadinamas švenčiausiuoju zebru.
- Na tai va. Tau irgi praverstų su juo pakalbėti.
- Jis nėra labai kalbus. Jis niekada su manim nesikalba, jis man netgi nesirodo.
- Mano deivė taip pat nėra kalbi, bet vieną kartą aš ją mačiau sapne. Ji buvo nuostabi. - Imis atsiduso.
- Ką su ja darei sapne?
- Tu per daug klausinėji, jaunuoli.
Mažius vėl pradėjo juoktis, supratęs, kodėl Imis nenorėjo pasakoti apie sapną, kuriame buvo tik du veikėjai - Imis ir jo švenčiausioji.



     


- Tau kas nors nepatinka?
Po šio klausimo pabudo Mažius. Klausimas buvo adresuotas ne jam. Klausimą uždavė žmogus kitam žmogui. Tik pramerkęs akis Mažius pastebėjo, kad Imis jau pabudęs. Žmogus kažką darė, ko zebriukas nesuprato.
- Ar jie supranta, ką mes kalbam? -  labai tyliai paklausė zebriukas Imio.
- Baik juokus. To tik ir betrūko - žmonės suprastų, ką mes kalbam. Jeigu jie suprastų, taip su mumis nesielgtų.
Mažius kiek aprimo, mat buvo išsigandęs, kad teks tylėt. Zebrui tylėjimas tikras išbandymas.
- Ką jie čia veikia? - paklausė jis.
- Nežinau, - jam atsakė Imis, - Šitas, - jis parodė pirštu į žmogų, kuris rankose laikė kąstuvą, - Kažką kasinėja, o antrasis jam aiškina, kaip viskas turi būti.
- Hmm... Aš nematau antrojo...
- Kada juos išveš? – pasirodęs paklausė antrasis savo draugą.
- Sakė, kad poryt. Klausyk, tau tikrai nepatinka, kas vyksta tarp manęs ir Kerės?
- Jeigu jau taip atvirai, tai man nusispjaut.
- Tai gerai, - nusišypsojo pirmasis, - Man regis aš ją myliu.
- Na, jeigu tau taip atrodo... – jis prisidegė cigaretę ir dingo.
- Ei, palauk, nedrįsk. – pirmasis numetęs kąstuvą taip pat dingo.
Zebriukas nusižiovavo, pažvelgė į saulę, po to į Imį ir tyliai sau pasakė:
- Vis dėlto, aš dar daug ko nesuprantu.
- Pavyzdžiui? Ko nesupranti, Mažiau? - paklausė Imis, norėdamas padėti jaunajam savo draugui.
- Nesuprantu, apie ką jie kalba. Nesuprantu, ką reiškia tas jų posakis “aš ją myliu”. Visiškai nieko nesuprantu.
- Man atrodo, jeigu aš būčiau tavimi, tai pradėčiau kvatotis. Ko gi tu čia nesuprati? Nežinai, kas yra meilė? Meilė - tai tyras jausmas... Tai tarsi... tarsi... - Imis negalėjo surasti tinkamų žodžių.
- Noras valgyti?
- Ką?
- Sakau, ta meilė, tai tarsi noras valgyti?
- Panašiai. Meilė - tai toks keistas jausmas, kai nenori išsiskirti su kokiu nors gyvūnu, supranti?
- Ne. - tiesiai pasakė zebriukas.
- Na, tu ir kvailas. Na, įsivaizduok, kad sutikai labai gražią beždžionę, oi... palauk, netinka... Sutikai labai gražią zebriukę, štai. Ar gali įsivaizduoti?
- Taaaip... - nutęsė Mažius.
- Ar tu dabar norėtum su ja skirtis, jei ji būtų šalia?
- Neeee... - vėl nutęsė zebriukas.
- Tai reiškia, kad tu ją myli.
- Kaip tai? - paklausė zebriukas tarsi ką tik pažadintas iš saldaus miego.
- Ai, neklausinėk manęs daugiau tokių nesąmonių. Girdėjai, ką sakė tasai žmogus, poryt mus išveža ir mes turbūt jau nebepasimatysim.
- Poryt, ar čia greit? – paklausė Mažius kiek nusigandęs ir tikėdamasis, jog Imis pasakys “ne”.
- Dar spėsi du kartus numigti.
Imis turėjo galvoje dvi naktis. Jis nepagalvojo, kad mažasis zebras per dieną suspėja numigti keletą kartų.
- Imi, juk tai labai greit. – sušuko Mažius.
- Na...
- Mes turime gelbėtis, - jis atsistojo. - Aš išspirsiu tas duris.
- Nejuokauk, - Imis nusisuko ir nusliūkinęs į tamsų kampelį susigūžė, norėdamas ramiai pagulėti ir pailsėti nuo kvailų zebriuko klausimų.
Jis tik spėjo užsimerkti, kai išgirdo kaukštelėjimą. Suprato, kad Mažius bando išspirti dureles:
- Na ir kaip, - pašaipiai, nė nepakėlęs akių paklausė šimpanzė.
Nesulaukęs atsakymo į klausimą, jis pakėlė akutes ir išvydo... atviras zebriuko narvo dureles ir sustėrusį žvėrelį, spoksantį į arsivėrusias duris. Imis net pats nepastebėjo, kaip prišoko prie grotų ir suriko:
- Tu tai padarei, zebre, tu tai padarei, nagi lįsk iš to narvo, išleisk mane!
Mažius atsisuko į šimpanzę, nusišypsojo:
- Nieko sau.
- Tau šokas, nagi lįsk lauk! - rėkavo Imis.
Mažius staigiai išbėgo iš narvo pribėgo prie Imio narvo durelių, ištraukė kaištuką, kuris laikė duris. Durys atsidarė, išlindo Imis.
- Tu -  šaunuolis, nagi bėgam.
- Kur? - paklausė zebriukas.
Imis pirštu nurodė bet kurią kryptį. Jie pasileido bėgti.
Jie net nežinojo, kur bėga. Svarbiausia jiems buvo bėgti, bėgti kuo toliau nuo narvų ir... žmonių.


             


Kai jie jau buvo nubėgę gerą mylią Imis tarė:
- Užteks, aš jau senas, - jis vos gaudė orą. - Mes turime išsiskirti – tu į dešinę, aš į kairę.
- Kodėl? – paklausė Mažius.
- Todėl, kad tu esi zebras, o aš beždžionė. Ar matei kada nors tokius gyvūnus kartu. Aš irgi nemačiau.
- Bet, Imi aš negaliu tavęs palikti.
- Kodėl?
- Todėl, kad myliu tave.
Imis pradėjo juoktis, net vargšeliui ašaros išvarvėjo:
- Matau, tau reikės geriau paaiškinti, kas yra toji meilė.
- Turbūt, - supratęs, kad pasakė kažką labai juokingo, susigėdo Mažius. - Imi, aš noriu keisti savo vardą.
- Į kokį?
- Stipruolis. - ištarė zebriukas ir pasipūtęs pakelė uodegėlę. Imis vėl pradėjo kvatotis...

2002