Kaimynas

Kažkas įkyriai beldžia į mano duris. Kas ten? Įkyrūs kompiuterio ventiliatoriai zvimbia ausyse. Po truputį įsiskauda galvą. Noris lipti sienomis. Lipu. Aš žmogus -voras.

Kalbant apie sienas... Nudraskytais tapetais, aukštos ir plačios. Prikabinėjau jas kreivų veidų didelėmis akimis ir putliomis lūpomis.

Kažkas vis dar įkyriai beldžia į duris:
- Einu, einu jau. Ieškau raktų.
Atrakinau, o ten giltinė. Stovi ir šypsos.
- Ar čia septynioliktas butas?
- Ne. Dvidešimt pirmas.
- A. O kur septynioliktas?
- Aukštu žemiau, kitoje pusėje.
- Atleiskit, būsiu apsirikus. Ko gero neblogai išgąsdinau. Atleiskit nenorėjau.
- Nieko tokio, pasitaiko. Gero vakaro.
- Sudiev.
Giltinė nusišypsojo ir nulipo aukštu žemyn.

Kitą rytą kaimynė iš 17-to buto ilgai stovėjo prie pravertų laiptinės durų. Žiūrėjo į gatvę, susisukus į dėmėtą žalią chalatą. Nuo jos sklido tas pats tvaikas, kurio prisipildo laiptinė, jei kas praveria jos buto duris.
- Ar galiu uždaryti duris? – Paklausiau, nemėgstu kai jos būna praviros, tuomet renkasi įvairiausi chroniai, žaidžia viešąjį tualetą, kartais randa nakvynę.
- Ne, ne nereikia. Aš laukiu. Mano vyras numirė.
- Liūdna... Kas jam atsitiko?
- Ai nieko... Girtuoklis buvo. Gėrė, gėrė ir numirė.

Gėrė, gėrė ir numirė. Galbūt bus mažiau smarvės. Klystu, ji pati tokia. Visa laiptinė buvo prisipildžiusi jų lizdo, antrame aukšte, tvaiko. Čia stoviniuoja eilės ištroškusių ir jie būna pagirdyti, o po to išsilieja čia pat, pakeliui namo, laiptinėje. Triukšmauja ir tranko duris, o galiausiai išdaužia stiklą. Ir pučia vėjas. Šaldo porą savaičių, kol butų valdyba įstato naują. Iki kito karto, kai pasigirsta beldimas į lauko duris, stuksenimas, trankymas, bliovimas, keiksmai, prakeiksmai, taranavimas ir galingi milžinų žingsniai vidury nakties, į bokštą antrame aukšte. Sunkiai kopia pamėlę, perkreipti veidai. Skambutis. Beldimas. Atidaryk duris [pypt]. Kale atidaryk! Mano šuo geriau žino, kur dergti galima o kur ne, tik su chroniais kažkodėl bendrą kalbą randa. Baisiausiai džiaugiasi pamatęs. Jis visais džiaugiasi išskyrus ledų muliažą pilies gatvėje prie Soprano ledainės. Nežinau iš kur toks  estetikos suvokimas, bet tie muliažai ir man nepatinka. Vis dėlto ant chronių neloja – vizgina uodegą, šokinėja, o jie irgi apsidžiaugia it nauju sugėrovu.

- Aš juk žinau šitą šuniuką! – rodė vienas išpuvusius rusiškus dantis – geras jis, nekanda!

Pamaniau, jei labiau susidraugautų, tasai nekandantis šuniukas ponui bent išvietę parodytų, bet kur tau, laiptinėje šilčiau. Na galbūt aš perdedu, taip nutinka gal tik porą kartų metuose, paprastai čia tik šlapinamasi.

Aš išmokau šokinėti per balas, išmokau neištepti batų eidama į pasimatymą. Išmokau greitai bėgti, kad neprisigerčiau bjauraus kvapo. Išmokau nekvėpuoti, kad nesusigadinčiau nuotaikos.

Vis dėlto žmogus mirė, prisigirdė savo gyvenimo taurėje ir niekas nepasikeitė. Reiks giltinei pasiūlyti respiratorių, jei žada dar karta ateiti.