Niekada

Audros nuglostyto vakaro glėby,
gūdžiai vėjams alsuojant,
užsnūsta diena sužvarbusi.

Pasitikdami gundančią naktį,
dulkėtose užuolaidų klostėse
gūžiasi sapnai išgąsdinti.

Vidurnakčio varpai įsiveržia
į nemigos vienspalvę siūlę,
ir vėl laukia – suverpusi tylą.