Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 24 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







-       Atėjo metas trečiai ir paskutinei tavo užduočiai. Klausyk įdėmiai, kaimieti, nes ši misija bus nežmoniškai sunki ir mirtinai pavojinga. Tikra savižudžio svajonė, - patogiai įsitaisęs minkštajame krėsle dėstė savo užmačias ilgametis Guliašo Liaudies Respublikos,, gerasis dėdė“, prezidentas Sadimas Husajanas. – Tolimosiose Žabiturchos aukštikalnėse stovi paslaptingas šv. Lebfuršeto vienuolynas, kuriame gyvena mistiškieji vienuoliai šūdlebinai ir sergsti jame paslėptą buteliuką vertingiausio pasaulyje gėrimo – šventojo Morgebildžijo likerio. Tu turėsi įsibrauti į vienuolyną ir parnešti man šį gėrimą, nes...
-     ... tamsta esate mėgėjas išgert? – norėdamas pavaidinti,, kietą“ užbaigė prezidento sakinį Džikis.
-     Ne, ne todėl, pusproti! - pasipiktino Sadimas, - Prašyčiau manęs nepertraukinėti! Pasak legendos, Dievas norėjo sukurti Pasaulį taip, kad niekas netaptų tobulas ir neužimtų Dievo vietos. Bet jis paliko vieną spragą – nors ir nedidelę, bet pakankamą, kad pro ją būtų galima pralysti. Daugybę metų nagrinėdamas Bibliją, didysis raganius Libricas Morgebildžijus – Stačiauskusas iš mums nežinomų medžiagų pagamino 300 gramų likerio, kurio išgėręs žmogus dvylika sekundžių tampa visagaliu dievu ir gali daryti absoliučiai viską, ko tik užsinori. Viską! – Sadimas klastingai nusišypsojo ir valdingu žvilgsniu pažvelgė į Džikį Jarlapsirą. – Atgabenk man tą gėrimą! Tai tavo trečioji ir paskutinė užduotis.
          Nors misija ir buvo nežmoniškai sunki, bet Džikis nenusiminė. Jis žinojo, kad po trijų valandų atvažiuos naujasis guliašietis ir duos jam kokį magišką daiktą, su kuriuo atlikti užduotį bus vieni niekai.
        Mūsų narsiojo herojaus spėjimai buvo teisingi. Po trijų valandų prie restorane,, Studentų kotletai“ pietavusio Džikio priėjo naujasis guliašietis. Jis vilkėjo juodą odinį švarką ir aptemptas kelnes, o dantyse įsikandęs laikė dantų krapštuką. Žengęs keletą lengvabūdiškų žingsnių, vyriškis atsidūrė prie  Jarlapsiro.
- Zdaroven pildorižge, ponuli! Noriu jums padėkoti už Fultreginojų. Jei ne jūs, tai dabar būčiau  Oso pilve, – su pataikūniška gaidele balse malė liežuviu Džikis - tikiuosi ir šį kartą jūs susimylėsite ir Dievulis suteiks jums progą man pagelbėti ir užvaduoti nuo žiauraus pono sunkiųjų darbelių.
- Ne nu jo, jekšpindėt. Va čia šita jekšpindėt, imk, - naujasis guliašietis išsiėmė iš burnos dantų krapštuką ir padavė jaunuoliui, - prasikrapštyk skyles jekšpindėt!
Taip pasakęs naujasis guliašietis išėjo iš restorano, sėdo ant savo motociklo ir nukūrė gatve. Džikis apžiūrėjo dantų krapštuką. Nieko ypatingo. Paprastas, medinis pagaliukas nusmailintais galais ir tiek. Džikio nuotaika visiškai subjuro.
  Šv. Lebfuršeto vienuolynas buvo mistiška vieta. Bobučių pasakėlės byloja, kad nė vienas žmogus, patekęs į tą vienuolyną iš jo daugiau niekada nebegrįžo. Libricas Morgebildžijus – Stačiauskusas, slapstydamasis nuo bažnytinio teismo, norėjusio sudeginti raganių už jo erezijas, įkūrė šv. Lebfuršeto vienuolyną, norėdamas jame pasislėpti ir patobulinti savo pasigamintą likerį. Bet Egzekucijos agentai susekė ir nužudė raganių. Prieš mirtį Libricas užkeikė vienuolyną, todėl visus  bandančius pagrobti Morgebildžijo likerį, ištinka baisi lemtis. Daugybė įvairiausių nuotykių ieškotojų, specialiųjų agentų ar samdomų didvyrių bandė pagrobti tą gėrimą. Sadimas netgi buvo pasiuntęs visą Tryliktąją diviziją, kad šturmuotų vienuolyną, bet vos ji pradėjo karinius veiksmus, visi divizijos kareiviai išprotėjo ir įkūrė agresyvią Dyvydistų sektą, garbinančią DVD plokšteles tikint, kad jose gyvena Jėzus Kristus.
Taigi Džikis privalėjo atlikti misiją, kurios per tūkstantį metų neatliko net geriausi profesionalai, teturėdamas mažytį medienos pagaliuką.
  Tridžbridžkaludovafo turguje nusipirkęs žieminės aprangos komplektą, Džikis nukako į traukinių stotį, kur įsigijo bilietą ir sėdo į traukinį, važiuojantį į Žabiturchą.
  Iš pradžių kelionė sekėsi puikiai. Traukinys aplenkė nuobodžius skurdžios provincijos vaizdus, artėdamas prie snieguotosios Žabiturchos. Džikis apžiūrinėjo traukinio bilietą, tik staiga kažkuriam keleiviui pradarius langą, susidarė skersvėjis ir vaikino bilietas amžiams paliko sąstatą ir daugiau niekada atgal nebesugrįžo. Maža to, į vagoną įlipo kontrolieriai. Džikį apėmė beribė panika, mat traukinių kontrolieriai visada,, zuikius“ nušaudavo, o jų kūnus panaudodavo garvežio krosnies kūrenimui. Nugalabiję tris,, zuikius“, kontrolieriai priartėjo prie Jarlapsiro ir pareikalavo bilietėlio. Jaunuolį išpylė prakaitas. Drebant rankoms, jis kažką sulemeno ir jau būtų apalpęs, bet nugriaudėjo keli sprogimai ir į vagoną įsiveržė būrys kolūkiečių maištininkų. Jie,, nukalė“ visus kontrolierius ir užgrobė traukinį. Džikis išgelbėtas nuo kontrolierių! Jo nuotaika vėl pasitaisė.
  Kolūkiečiai buvo labiausiai paplitusi naminių vilkolakių, tiksliau šuniolakių gentis (guliaš. k. kolius – kolis, škotų aviganis (šuns veislė), ūkečijuk – plaukuotas žmogus). Šie padarai kadaise buvo išveisti žmonių ir jiems vergavo, bet panaikinus baudžiavą kolūkiečiai sulaukėjo ir pradėjo partizaninį karą prieš guliašiečius, siekdami sulyginti žmonių ir vilkolakių teises. Kolūkiečiai dažniausiai plėšdavo nedideles gyvenvietes, traukinius ir taikius pirklių karavanus. Kitaip tariant, jie tebuvo tik nususę banditėliai, besiverčiantys grobiamaisiais žygiais, o kova už lygias teises buvo tik priedanga. Maištininkai buvo ginkluoti Kalašnikovo automatais, dvivamzdžiais šautuvais ir benzininiais peiliais. Benzinis peilis – tai ginklas išvaizda ir veikimo principu panašus į benzininį pjūklą, bet gerokai mažesnis ir turintis peilio rankeną.
    Laimei kolūkiečiai nepalietė Džikio Jarlapsiro. Jis buvo panašus į nieko neturintį žmogų, nes iš tikrųjų  toks ir buvo. Būdamas netoli savo galutinės stotelės, traukinys sugedo. Tuo pasinaudodamas jaunuolis iš jo paspruko ir nubėgo sniegu apklotais Žabiturchos slėniais.
    Džikis ilgas valandas klampojo per sniegą, nė nenutuokdamas kur galėtų būti vienuolynas. Nusileido saulė ir juodasis skuduras uždengė dangų. Pasidarė visiškai tamsu, tačiau iš kažkur sklido menkutis šviesos spindulėlis. Jaunuolis ėmė sekti šviesos link. Po kiek laiko Džikis pamatė ir patį šviesos šaltinį. Tai buvo paslaptingasis šv. Lebfuršeto vienuolynas. Iš jo aukštų mūrinių sienų sklido ryškiai žalios spalvos dūmai ir liepsnelės. Atrodė, kad vienuolynas alsuoja ugnimi lyg koks slibinas.
  Mūsų narsusis herojus suprato, kad eiti į pastatą pro jo milžiniškus metalinius vartus būtų pražūtinga, todėl ėmė ieškoti kokios angos, pro kurią galėtų pakliūti vidun. Deja, jokio plyšio, pro kurį būtų galima pralįsti, jis nesurado. Jei nėra skylės, vadinasi ją reikia pasidaryti pačiam, mąstė Džikis. Tad sienoje ėmė ieškoti vietos, kurią būtų galima lengviau praardyti. Po kelių minučių jis užtiko vietą, kuri buvo sumūryta iš kitokių plytų, nei pati siena. Vadinasi, kažkada ten buvo anga bet vėliau ją užmūrijo. Jarlapsiras pradėjo krapštinėti tarpus tarp plytų, bet tesugebėjo tik susiplėšyti pirštines ir nusibrozdinti pirštus. Tada jis prisiminė, kad turi naujojo guliašiečio dovanotą dantų krapštuką ir jį išiėmęs brūkštelėjo per tarpuplytį. Staiga naujojo mūrijimo plytos išgriuvo ir sienoje atsivėrė anga, iš kurios pliūptelėjo didelis kiekis žaliųjų dūmų.,, Imk, prasikrapštyk skyles“. Pagaliau Džikis suprato naujojo guliašiečio žodžių prasmę. Tas mažytis pagaliukas ištikrųjų stebuklingas. Juo palietus, magiškai atsikemša visos angos.
  Vienuolyno koridoriai buvo niūrūs, tamsūs, apkibę voratinkliais ir labai painūs. Juos apšvietė blanki fakelų šviesa. Didžiai Jarlapsiro nuostabai viduje nebuvo nė kvapo jokių žaliųjų dūmų, taip smarkiai besiveržusių į lauką pro sienų plyšius.
  Vaikinas klaidžiojo koridoriais nė nenutuokdamas, kur galėtų būti tas Morgebildžijo likeris, tad naudojosi primityvia,, Eik kur akys veda“ technologija.
  Penkis kartus pasukęs į kairę, du kartus į dešinę, keturis kartus nulipęs laiptais žemyn ir penkis kartus aukštyn, iškėlė hipotezę, kad pasiklydo. Nors tiesa sakant, jis negalėjo pasiklysti, nes ir taip nežinojo kur jam reikia eiti.
  Tačiau jo klaidžiojimų monotoniją žiauriai išprievartavo ir nužudė vienuoliai šūdlebinai. Išgirdę įtartiną triukšmą, jie pradėjo ieškoti Džikio. Pamatęs besiartinančius šešėlius, o vėliau ir jų sąvininkus, jaunuolis pasislėpė neapšviestoje nišoje. Pro pat vaikiną praslinko saujelė susikūprinusių, aptriušusiais gobtuvais veidus prisidengusių vienuolių. Džikis susijaudino, ir kaip dažnai nutinka kritiškose sitoacijose, neišlaikęs nusičiaudėjo. Tai išgirdę šūdlebinai pradėjo šūkauti,, Idrag asėm“ – vienintelę frazę, kurią gali sakyti šūdlebinų vienuoliai (ką ji reiškia ir kodėl galima sakyti tik šiuos žodžius, Džikis nežinojo). Vejamas vienuolyno gyventojų, jaunuolis skuodė klaidžiaisiais koridoriais, niekaip negalėdamas atsiplėšti nuo savo persekiotojų. Vienuolių, lipančių jam ant kulnų gretas nuolat papildydavo iš celių išlendantys nauji jų maldos broliai. Jarlapsiras kiek įmanydamas stengėsi suklaidinti šūdlebinus, bet vienuoliai jį vis supo, užtverdami kelią beveik į visus koridorius. Iš visų pusių aidintys,, Idrag asėm“ ir šūdlebiniškų klumpių kaukšėjimas neigiamai paveikė Džikio nervų sistemą. Tačiau tai nesutrukdė jam pastebėti praviras celės duris ir pačiu laiku įsmukti vidun.
  Užtrenkęs ąžuolines kambario duris, Džikis užrėmė jas spintele. Nors anapus sienos pustuzinis įniršusių maldos brolių bandė išversti duris, Jarlapsiras galėjo kiek atsipūsti. Bet nusiraminti jam niekaip nepavyko. Kitame kambario kampe stovėjo vienuolis. Apimtas panikos, jaunuolis skėlė stiprų antausį po gobtuvu veidą paslėpusiam šūdlebinui ir šis krito ant ameninio grindinio, netekdamas sąmonės. Nuo galvos nusmukęs gobtuvas atidengė ilgus auksaspalvius plaukus, dailius rausvus skruostus ir skaisčiai raudonas kaip spanguolių kompotas lūpas. Džikis nustėro pamatęs, kad tai  jauna mergina. Vaikinas taip susijaudino, kad negalėjo pajudėti iš vietos. Tuo tarpu moteris vikriai išsitraukė pistoletą ir nukreipusi jį Džikiui į galvą, atsikėlė.
- Kas tu toks ir ką čia veiki? – nepaprastai švelniu balsu, bet gan įsakmiai paklausė mergina.
- Tu... nnnenene šūdlebinė? – visas nuraudęs išlemeno Džikis.
- Kaip matai ne. Šūdlebinas sudegtų, vos tik pasakytų ką nors, išskyrus,, Idrag asėm“. Tai sakyk, kas tu ir kuriems galams įkišai savo šnobelį į šią celę.
- Vienuoliai... mane vijosi. Jie laužia duris. Jų daug ir baisių.
- Kvaily! Kaip dabar mes iš čia išeisim? Aš per jauna, kad mirčiau. Tris metus dirbi su tais šlykščiais biulrunduksais, o kai gauni tikrai vertingą užduotį, pasirodo kažkoks pusprotis ir viską sugadina. Mano misija žlugo. Sudie bakalauro diplome! Sudie, studijos Finderšvagkelio universitete.  Kaip mes iš čia išlysime?
- Pro šią angą. - tarė Džikis ir merginai nukreipus pistoletą nuo smilkinio, stebuklinguoju dantų krapštuku pakrapštė sienos plytas. Atsivėrė anga ir vaikinas su mergina išlindo iš celės.
        Jie atsidūrė tuščiame koridoriuje ir panelė kiek atlyžusi pažvelgė į Džikį:
- Gal tu ir ne toks idiotas, kaip man pasirodė iš pradžių. Privirei košės, bet pats ją išsrėbei. Ačiū, – merginos veide šmėkštelėjo šypsena, - bet kuriems galams atsibaladojai į vienuolyną?
- Aš esu įpareigotas atnešti Morgebildžijo likerio ponuliui Husajanui.
- Ką? Tam tironui? – žavingą gražuolės šypseną pakeiti rūsti mina, - Morgebildžijo likeris yra neįkainuojams, unikalus gėrimas, didžiausias visų laikų žmonijos laimėjimas, galingiausiasis šio Pasaulio artefaktas, vienintelis daiktas, kuriuo įmanoma pervynioti likimo kamuolį. Negi tu toks žąsinas, kad rizikuoji savo gyvybe tam, kad didžiausias Guliašo Respublikos niekšas galėtų visai žmonijai pademonstruoti savo sadomazochizmą?
          Džikis susigėdo. Jis suprato, kad gražuolė sako tiesą, o jis pats elgiasi kaip beprotis.
- Atleisk man už mano neišmintingumą, dailioji mergaite. Atleisk, kad elgiuosi kaip tėvynės išdavikas. Guliašiečiai tiek metų kovoja prieš savo kankintoją, o aš jam tarnauju kaip koks padlaižys. Norėdamas išpirkti savo kaltę, aš padėsiu tau surasti gėrimą, tik pasakyk kam jis tau reikalingas, panele...
- Mano vardas Lemerelė. Esu slaptojo Magijos Neutralizavimo Komiteto narė.  Na, o jei nori man padėti, sek paskui mane, aš žinau kelią.
          Džikis ir Lemerelė kiek besišnekučiuodami atsargiai nusėlino koridoriumi. Apsukriai išvengdami susidūrimų su broliais šūdlebinais, po dešimties minučių jie pasiekė rūsius. Praėję kelis pelėsiais dvokiančius kambarėlius, jie aptiko sunkias geležines duris. Kadangi jų atverti nepavyko, Džikis pasinaudojo dantų krapštuku ir porelė pro skylę sienoje pakliuvo į didžiulę menę.
      Kadangi viduje buvo tamsu, Lemerelė įjungė prožektorių ir apšvietė visas kambario kerteles. Pačiam menės viduryje ji pastebėjo akmeninį sarkofagą. Dar kartą jį apšvietus, pasirodė, kad ant jo padėtas mažytis buteliukas. Žinoma, tai buvo pats Morgebildžijo likeris. Džikis žengė kelis žingsius link sarkofago, bet kažkokia nematoma jėga jį pakėlė, ir tėškė į sieną. Įsigandusi Lemerelė išsitraukė pistoletą ir puolė šaudyti į tamsą, bet ir ją kažkas nusviedė prie sienos.
      Netikėtai užsidegė  prie sienų prikabinti fakelai ir apšvietė visą menę. Viename kambario kampe stovėjo aukštas liesas senis. Jis vilkėjo seną aptriušusį abitą, o  jam ant kaklo kabojo didelis kryžius. Vyras atrodė taip, lyg jam būtų  koks šimtas metų, nors iš tikrųjų jis buvo gerokai senesnis. Jo pusiau praplikusi galva,  didžiulė kumpa nosis, sudžiūvusi šešiadantė burna ir ilgi ploni pirštai, su aplūžusiais nagais kėlė pasišlykštėjimą. Tai buvo tėvas Jibildas, ilgametis vienuolyno abatas. Vieną ranką jis nukreipė į Džikį, kitą į Lemerelę, taip  juos telekinetiškai priremdamas prie sienos, taip kad jie beveik negalėjo pajudėti.
- Tebūnie pagarbintas Aukščiausiasis, leidžiantis man neleisti dar dvejoms nusidėjusioms sieloms padaryti nuodėmę! - šiurpiu gergždinčiu balsu prabilo abatas, - Dar dvi dūšelės, sugundytos šėtono atkako čia, norėdamos atsidurti Dievulio soste.
- Netiesa. Mes šį gėrimą ketiname pristatyti burtininkams, kad jie ištirtų jį, ir neutralizuotų! - suriko Lemerelė.
- Kvaili eretikai! Mano pusbrolis  Morgebildžijus, amžiną atilsį, užkeikė vienuolyną. Jo ore yra dujų, kurios vos išėjusios iš vienuolyno užsidega. Viskas čia persmelkta tomis dujomis. Taigi, vos palikę pastatą, jūs žūsite. Na, o jei jūs išbūsite čia ilgiau nei tris valandas, išprotėsite ir būsite įšventinti į vienuolius. Tuomet negalėsite sakyti nieko, išskyrus,, Idrag asėm“. Jums nereiks nei valgyti, nei gerti. Malda bus jūsų valgis. Betkokiu atveju, namo jūs jau niekada nebegrįšite.
- Bet kodėl, tamsta, pats neišgeriate to gėrimo, - pasidomėjo Jarlapsiras.
- Apsaugok Viešpatie! Mano moralė per aukšta, kad galėčiau taip žemai pulti. Gink Dieve, niekada mano lūpos nelies Morgebildžijo likerio. Vienintelis žmogus, buvęs vertas dangaus sosto, buvo mano pusbrolis. Nors jis ir mirė, bet jo burtų per amžius neįveiks nė vienas žmogus, - tėvas Jibildas garsiai krenkštelėjo, išspjovė skreplį ir tęsė savo kalbą, - Be to,  Libricas paspendė puikius spąstus. Vos pajudinus likerio buteliuką, atsidaro sienoje esančios angos ir menę užpila vanduo. Protingas žmogus buvo tas Libriciūnė. Atsimenu vaikystėje visada prie Biblijos ir prie elementoriaus pirmas būdavo. O kaip gražiai raidukes išraitydavo, tai net gražu žiūrėti. Ir jaunimas tais laikais buvo... O koks jaunimas tada būdavo tai net....
          Kol abatas pasakojo savo vaikystės prisiminimus, Džikio galva sugebėjo pasigauti puikią idėją. Kadangi jam už nugaros buvo vienas iš vandens šliuzų, vaikinas sukaupęs visas jėgas įkišo ranką į kišenę ir pajėgė iš jos ištraukti dantų krapštuką. Tada juo brūkštelėjo per dangtį ir šis subyrėjo į gabalus, o iš rezervuaro pliūptelėjęs vanduo nusviedė Džikį prie pat  sarkofago. Jaunuolis griebė likerio buteliuką. Staiga prasivėrė visi šliuzai ir salę užplūdo vanduo. Išisgandęs abatas neteko savo galių ir puolė žegnotis. Džikis sudvejojo, gerti likerį ar ne. Juk  vienintelis būdas ištrūkti iš vienuolyno yra tapti dievu ir panaikinti raganiaus užkeikimus. Blaivus protas ir grėsmingai kylantis vandens lygis greitai panaikino visas dvejones. Jarlapsiras atkimšo buteliuką ir gurkštelėjo apyšlykščio gėrimo.
          Ūmai vaikinas pasijuto taip, lyg netūrėtų kūno. Jis akimirksniu atsidūrė kažkur aukštai, bet kur -  nesuprato. Džikis nebejautė jokio skausmo. Jis absoliučiai nieko nejautė. Maža to, Jarlapsiras vienu metu matė viską kas dedasi visuose Pasaulio kampeliuose, girdėjo ką kalba visi žmonės ir tuo pačiu metu skaitė visų žemiečių mintis, ir žinojo atsakymus į visus klausimus. Kitaip tariant, per Džikio smegenis,, tekėjo“ milžiniški informacijos srautai. Gal mums  būtų nepatogu vienu metu gauti tokią  milžinišką žinių dozę, bet Džikiui tai nesukėlė jokių problemų – tą akimirką jis juk buvo visagalis.
        Nepratęs prie neribotų galių, Džikis Žemei pridarė milžiniškos žalos. Kiekviena jo mintis, kiekvienas piršto krustelėjimas, ar akies mirksnis, Žemės planetoje sukeldavo destrukciją. Planetoje prasidėjo įvairūs, net fizikos dėsniams nusižengiantys reiškiniai. Prasidėjo smarkios arbatinukų, taburečių ir škotiškų sijonų liūtys. Netikėtai atgiję pliušiniai meškiukai ėmė taip garsiai dainuoti Ben Prikurtalsino ariją iš operos,, Raudonieji pasimurkdymai kartone“, kad  nuo triukšmo sugriuvo daugybė pastatų, ir apkurto nemažai žmonių. Soduose pomidorai pavirto granatomis, kurios sprogdamos nunešė į aną pasaulį ne vieną personą. Seneliai Sklepas ir Babačka namuose valgė bulvių košę. Vos tik Sklepas rijo šaukštą bulvių košės, ji virto cementu ir užkimšo senukui stemplę, sukeldama mirtį. Išsigandusi Babačka puolė lakstyti po trobą, bet atgijusios užuolaidos apsivijo senolės kaklą ir ją smaugdamos užsiliepsnojo. Taip žuvo Džikio tėvai.
      Laimei dvylikai sekundžių einant į pabaigą, Jarlapsiras pagaliau išmoko suvaldyti  galias ir sustabdęs savo paties sukeltą chaosą ir įvykdė tai, dėl ko jis pasiryžo trumpam užimti Dievo vietą – panaikino Šv. Lebfuršeto vienuolyno burtus.
                                       
                                                    ***

    Džikis atmerkė akis ir apsidairė. Jis gulėjo ant žemės ten, kur kadaise stovėjo paslaptingasis vienuolynas. Statinys išnyko kartu su visais savo kerais. Buvę šūdlebinai atgavo protą ir skirstėsi kas kur. Tėvas Jibildas laimingas strykčiojo po sniego pūsnis ir džiaugėsi galėdamas kvėpuoti tyru Žabiturchos oru. O šalia Džikio stovėjo gražuolė Lemerelė ir saldžiai šypsojosi. Vaikinui atsistojus, ji priėjo prie jo ir paklausė:
- Kur buvai dingęs? Ką veikei? Aš taip bijojau.
- Buvau Rojuje, - svajingai tarė Džikis.
- Ar ten gražu?
- Gražu. Bet man nepatiko, nes ten nebuvo Tavęs. - Džikio ir Lemerelės žvilgsniai pagavo vienas kitą. Atstumas tarp vaikino ir merginos pamažu nyko, kol galiausiai pralaužę visas drovumo užkardas, jie karštai apsikabino. Būdamas šiltame panelės glėbyje, Džikis surengė savo pirštų ekspediciją į dar neištirtas Lemerelės plaukų džiungles, o mergina į tai atsakė trigubai sumažindama atstumą tarp judviejų nosių. Po to atstumas dar labiau sumažėjo ir įvyko tai ką mes vadiname bučiniu. Bučinys sujungė dvi širdis neperskiriamais saitais, suklijavo dvi sielas klijais, kuriuos atlipdyti gali tik mirtis.
                                                     
                                                            ***

      Sargybiniai į Sadimo Husajano kabinetą įvedė Džikį Jarlapsirą ir Lemerelę Tiralbukę. Jie buvo,, pasipuošę“ nerudyjančio plieno antrankiais. Nurodęs sargybiniams pasišalinti, jis piktu tonu paklausė Džikio kodėl šis visą savaitę nesirodė prezidentūroje.
- Susimylėkite, ponuli prezidentuli, aš uoliai vykdžiu jūsų misiją, bet... – bandė teisintis jaunuolis.
- Kur likeris?! – įtūžęs metė klausimą prezidentas.
- Aš jį išgėriau, tapau dievu ir sunaikinau vienuolyną, išvaduodamas visus bėdžius iš apžavų ir...
- Išgėrei likerį?! – Kupinas begalinio įniršio ir agresijos sušuko Sadimas. - Tu, prakeiktas  asile!!! Mano didžioji svajonė, viso gyvenimo tikslas. Tu atėmei iš manęs galimybę tapti visagaliu!!! Aš būčiau išgėręs tą gėrimą ir gavęs neribotų galių, būčiau panorėjęs likti dievu amžinai. O tu, idiote, viską apšnerkštei!
- Bet nėra to blogo kas neišeitų į gera, pone. Gal ir neatlikau misijos, bet užtat sutikau merginą, gražią kaip vyšnaitė pasipuošusi pavasariniais žiedais, - Džikis parodė į savo mylimąją.
- Drįsti tyčiotis iš manęs?! Moterys manęs visai netraukia, taip kad man visiškai nerūpi ta tavo boba. Aš tavęs nekenčiu!!! Aš tave užmušiu!!! – nebevaldydamas savo agresijos sušuko Sadimas ir puolė Džikį.
Prezidentas iš visų jėgų užsimojo smogti jaunuoliui, bet  pasitempė stuburą. Daktaras jam buvo uždraudęs muštis, kilnoti sunkius daiktus ir atlikti kitus darbus, reikalaujančius didelio kiekio fizinės jėgos. Tačiau trauma neužgesino Sadimo įtūžio, tad šis iš stalčiaus ištraukė bumerangą ir lengvu rankos mostu paleido jį Džikiui į galvą. Laimei, Jarlapsiras pasilenkė ir bumerangas praskriejęs jam virš galvos, atsitrenkė į skulptūrą ir apsigręžęs atlėkė pas šeimininką, suteikdamas jam galvos nepakankamumą.
Į kabinetą įbėgo pustuzinis sargybinių, lydimų viceprezidento Lurio Babringšenio. Pamatęs begalvį Sadimo Husajano kūną, Luris apsidžiaugė:
- Ferdulaso! Tas kriošena nebegyvas, todėl dabar aš būsiu Guliašo Respublikos prezidentas! Klausyk, vaiki, tu nukalei Sadimką?
- Na, ponuli, suprantate, buvo taip, kad aš nenorėjau, bet taip gavosi, kad net... – apimtas baimės lemeno Džikis.
- Nuimkite antrankius šiam vyrukui ir jo moteriai, - įsakė Luris, - paruoškite jam prabangius apartamentus Žiemos rūmuose. Skelbiu tave, Džiki Jarlapsirai,  nacionaliniu Guliašiečių tautos didvyriu.
Taigi Džikis su Lemerele apsigyveno prabangiuose rūmuose. Jarlapsirui nužudžius guliašiečius seniai užknisusį diktatorių, vaikino reitingai iškart išaugo. Džikis tapo populiariausiu šalies žmogumi. Jis nieko daugiau neveikė, tik vaikščiojo gatvėmis ir dalijo autografus. Ir štai kartą bevaikščiodamas, sutiko jis naująjį guliašietį.
- Zdaroven pildorižge! Nu šita atėjo skolų jekšpindėt išmušinėjimo metas, - nusikvatojo naujasis guliašietis. Ūmai jo veidas pajuodo, akys pradėjo žibėti, smakras apžėlė tankia barzdele, galvoje išdygo galingi ragai, - Aš nu šita esu Odelfas Hilteras. Aš pragaro liūdnojo vaizdo ambasadorius, juodasis husaras, didysis jekšpindėt satanistų ajatola, pirmasis Apokalipsės smuikas, antibiotikas pasiųstas išgydyti žmoniją nuo gėrio sindromo. Galėčiau paprašyti atiduoti tą, kas pirmas jekšpindėt tave pasitiks grįžus namo, bet aš vedęs.
- Tai ką man reiks daryti ponuli?
- Klausyk įdėmiai, vaiki...
                           
                                                Epilogas


Būdamas labai populiarus, Džikis gavo visos guliašiečių liaudies paramą ir pradėjo revoliuciją prieš Lurį Babringšenį. Prezidentas buvo tikras girtuoklis ir švaistė pinigus gėrimams, asmeninėms diskotekoms ir prabangiems automobiliams, todėl buvo labai nemėgstamas. Vedami Džikio, maištininkai  sutriuškino prezidentui lojalią kariuomenę ir prezidentas buvo priverstas emigruoti į Ten Kur Vėžiai Žiemoja. Džikis tapo prezidentu ir kaip buvo sutaręs su naujuoju guliašiečiu, perdavė jam valdžios lovį.
Odelfas Hilteras pasiskelbė fiureonu (imperatoriumi), likvidavo Guliašo Respubliką, įkūrė A. O. H. I. (Asmeninė Odelfo Hiltero Imperija) ir pradėjo didijį pasaulio užkariavimą. Bet tai jau kita istorija.
Džikis vedė Lemerelę ir apsigyveno savo žuvusių tėvų trobelėje. Jiedu su žmona įkūrė vaistinę, kurią savo pirmojo sūnaus garbei pavadino,, Mak Lolandz“.
Ir aš ten buvau, kai pilvą skaudėjo, alų, midų gėriau, bet tai nepadėjo.
2004-11-26 18:14
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 12 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-04-27 21:09
TikErika
perskaičiau ir aš visą,
patiko man "kolūkiečių" žodžio kilmės aiškinimas kaip ir visa kita:)), reiks perskaityt ir ankstesnius darbus:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-13 21:23
akmenuota
blem visa perskaiciau! AXUJENAS darbas zvengiau daxuja kartu:) liuks. penki be jokios abejones
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-11-26 21:36
Murbekas
Atsiprašau už klaidas jei tokių palikau, bet nesuprantu, kur Suglumęs galėjo įžvelgti ,,visišką beraštiškumą". Veikėjų dialoguose vartojama daug guliašiečių kalbos žodžių. Tikiuosi niekas nepalaikė jų ,,klaidomis". Pavyzdžiui žodis ,,fiureonas" tikrai parašytas kaip turi būti. Tai ,,fiurerio" ir ,,faraono" junginys. O jei aptikote kokių logikos ar gramatikos klaidų, nepatingėkite parašyti ir pakritikuoti.

P.S. Lietuvių kalbos pamokas aš visada lankau. Lygiai taip pat kaip ir visas kitas pamokas. Ir nors negražu girtis, mokausi aš tikrai neprastai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-11-26 19:21
Sportbatis
Nu nematau priezasciu kabinetis. Humoras aisku sizovas bet va man sukele kelis nevaldomo juoko priepuolius. Vien uz tai galeciau atleisti visas klaidas. 5 ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-11-26 18:38
Suglumes
Vienos klaidos. Šiaip kūrinys gal ir neblogas būtų, kai kur matosi šizovo humoro daigeliai, bet viską užgožia visiškas neraštingumas.
Tai va: nusisamdyk redaktorių arba pradėk lankyti lietuvių kalbos pamokas, daugiau nenaudok visokių "guliašiečiu" ar "A. O. H. I.". Jie tikrai nepadeda tekstui.
Potencialą rašyti turi, tad nenuleisk rankų. Tik kažką su klaidomis daryk :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-04-27 21:09
TikErika
perskaičiau ir aš visą,
patiko man "kolūkiečių" žodžio kilmės aiškinimas kaip ir visa kita:)), reiks perskaityt ir ankstesnius darbus:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-13 21:23
akmenuota
blem visa perskaiciau! AXUJENAS darbas zvengiau daxuja kartu:) liuks. penki be jokios abejones
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-11-26 21:36
Murbekas
Atsiprašau už klaidas jei tokių palikau, bet nesuprantu, kur Suglumęs galėjo įžvelgti ,,visišką beraštiškumą". Veikėjų dialoguose vartojama daug guliašiečių kalbos žodžių. Tikiuosi niekas nepalaikė jų ,,klaidomis". Pavyzdžiui žodis ,,fiureonas" tikrai parašytas kaip turi būti. Tai ,,fiurerio" ir ,,faraono" junginys. O jei aptikote kokių logikos ar gramatikos klaidų, nepatingėkite parašyti ir pakritikuoti.

P.S. Lietuvių kalbos pamokas aš visada lankau. Lygiai taip pat kaip ir visas kitas pamokas. Ir nors negražu girtis, mokausi aš tikrai neprastai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-11-26 19:21
Sportbatis
Nu nematau priezasciu kabinetis. Humoras aisku sizovas bet va man sukele kelis nevaldomo juoko priepuolius. Vien uz tai galeciau atleisti visas klaidas. 5 ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-11-26 18:38
Suglumes
Vienos klaidos. Šiaip kūrinys gal ir neblogas būtų, kai kur matosi šizovo humoro daigeliai, bet viską užgožia visiškas neraštingumas.
Tai va: nusisamdyk redaktorių arba pradėk lankyti lietuvių kalbos pamokas, daugiau nenaudok visokių "guliašiečiu" ar "A. O. H. I.". Jie tikrai nepadeda tekstui.
Potencialą rašyti turi, tad nenuleisk rankų. Tik kažką su klaidomis daryk :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą