Svetimi II 2d.

- Čia Bredto Taiko apartamentai? – paklausė jaunuolis.
  - Na turbūt. Matote, aš čia pats atsiradau neseniai ir jei jūs malonėtumėte pasakyti, kurioje visatos dalyje aš esu, tai būčiau labai dėkingas, – vienu iškvėpimu išpyliau.
Jaunuolis sienoje nusijuokė ir prašneko:
  - Taip, čia tikrai Taiko buveinė. Tik jo namuose gali rasti visokiausių keistuolių. O tu, kaip supratau, laikinai pavaduoji Taiką? Jis visada ką nors pakiša vietoj savęs, kai iškyla kokia nors grėsmė, – sukikeno januolio galva.
  - Kokia grėsmė? – pertraukiau jaunuolį, pajutęs kaip pašiurpo nugara.
  - Tai tu dar ir nieko nežinai? Taigi Didysis Magnatas Dreloras užsisakė pas Taiką pramogų savaitę. Nenuostabu, kad Taikas pabruko uodegą. Dreloras jau sudraskė devynis jam neįtikusius bredtus. Na sėkmės. Tik atsisveikinti su Taiku norėjau.
Jaunuolio veidas dingo ir siena vėl užgeso. Drebančiom rankom užsidegiau cigaretę ir susismąsčiau. Bet greitai nusiraminau. Aš vis tiek nieko negalėjau padaryti. Na nebent prisigerti. Jau ėjau prie šaldytuvo, kai mano dėmesį patraukė ant stalo gulėjęs žurnalas, kurio nepastebėjau anksčiau. “Taiko pramogų katalogas” – perskaičau pavadinimą. Atsivertęs pirmą puslapį, radau ranka pakeverzotą užrašą: “Brangus drauge. Šį pramogų katalogą perleidau tau suprantama kalba. Pavartyk. Gal kokių minčių kils. Beje nepamiršk kartkartėmis atsigerti alaus. Tai palengvins bendravimą su kitų rasių atstovais. Taikas”. Greitai pervertęs žurnalą, susiradau puslapį, kurio antraštė skelbė: ”Gyvenimo dramos lažybos. Lažinkis iš nežinomo gyvenimo”. Po ja sekė keletas Žemės nuotraukų, trumpas planetos aprašymas ir kainos. Jos siekė net iki kelių milijardų. Staiga man šovė nebloga mintis. Atidžiai pervertęs visą pramogų katalogą, užsirūkiau ir susimąsčiau. Jau buvau beužgesinąs cigaretę, kai siena vėl nušvito ir švelnus balas pranešė:
  - Jūs turite svečių. A lygio parengtis. Įleidimas neklausiant leidimo. Bet būkite pasiruošę antpuoliui.
Netrukus pasigirdo pyptelėjimas ir viena siena prasiskyrė. Pro atsivėriusią angą į kambarį įsiveržė robotas ir sustojo šalia manęs. Nedrąsiai pažvelgiau į nelauktą svečią. O jis visai nebuvo panašus į robotus, kuriuos rodydavo per televizorių. Siaura, iš kažkokios medžiagos pagaminta, plokštelė atstojo robotui kūną. Du žaižaruojantys diskai, plokštelės viršuje turbūt buvo akys, o keli vamzdeliai šonuose – rankos.
  - Tau dar toli iki terminatoriaus, – nusivylęs sumurmėjau.
Į šią mano pastabą, robotas atsakė greitakalbe:
  - O dabar, į kambarį įžengs pats pačiausias, Visatos magnatų Magnatas, pats turtingiausias iš palaimintųjų, pats baisiausias iš gerųjų – Didysis Magnatas Dreloras.
Tačiau į kambarį niekas neįėjo. Stojo slogi tyla. Po kelių minučių robotas pasimuistė, padūzgė ir tyliai prašneko:
  - Loginė klaida. Dreloras pasirodys tik po kelių dienų. Atsiprašau už nepatogumus.
Atsiprašęs, robotas apsisuko ir išriedėjo iš kambario. Siena vėl nučiuožė į ankstesnę vietą.
  - Pasirodo, kad netgi robotai apsijuokia, – pasigirdo pašaipus balsas.
Vis dar neatsigavęs po netikėto vizito, į šią pastabą sureagavau kiek pavėluotai.
  - Ar čia yra kas nors? – tyliai paklausiau.
  - Čia kalba Magnusas. Serijos numeris 256k, – vėl pasigirdo balsas. – Aš šios patalpos smegenys. Jei taip galima išsireikšti.
  - Ir tu turi klausyti manęs? – paklausiau, prisiminęs kažkada skaitytą romaną apie namus – kompiuterius.
  - Taip, – įtariai nuskambėjo balsas.
  - Tai atidaryk duris, nes aš iškeliauju, – ryžtingai ištariau.
  - Į kokią planetą keliausite?
  - O tiesiog į gatvę negalima? – sutrikęs paklausiau.
Vietoj atsakymo, nušvito viena kambario siena. Joje pasirodė trimatis žvaigždėlapis. Prisiminęs, neseniai matytą “Discovery” laidą, po kelių butelių alaus suradau gimtąją Saulės sistemą.
  - Man reikia čia, – išdižiai bakstelėjau pirštu į Žemės planetą.
  - Deja, šiuo metu, jūsų pasirinktoje planetoje vyksta inventorizacija. Eigelio teisėtvarkos atstovai dabar anuliuoja lažybų padarinius.
Sunkiai atsidusęs, pasigriebiau keletą butelių alaus ir, atsigulęs lovoje su baldakimu, pamaniau: “Jei jau smigsiu, tai bent lovoje”.

Ryte vėl nubudus ant grindų, į galvą šovė mintis, jog “traukos dėsnis vis tik veikia”. Bandant šiek tiek drebančiomis rankomis prisidegti cigaretę, išgirdau kažkokius garsus, sklindančius iš svetainės. Stengdamasis nesukelti triukšmo, keliais smūgiais į sieną sulaužiau medinę kėdę ir, pasičiupęs jos koją, atlapojau kambario duris. O ten, apačioje, stovėjo vakar matytas robotas ir kažką švilpavo. Kiek nustebęs sumirksėjau akimis, o po to sviedžiau kėdės nuolaužą į robotą. Nepataikiau vos per kelis metrus. Tada apie savo egzistavimą priminė galva, nudiegdama taip, kad turėjau įsitverti turėklų.
  - Tu truputėlį palauk. Aš tuoj nusileisiu, – sumurmėjau robotui ir atsargiai nusigavau iki šaldytuvo.
Einant pro robotą, šis sudūzgė. Nežinau ar man pasigirdo, ar jo balse tikrai išgirdau pašaipą. “Bet kokiu atveju, robotui šakės” – nusprendžiau po poros butelių alaus. Išmaukus dar vieną, nušvito kambario kambario sienos ir švelnus balsas pranešė:
  - Pas jus atvyksta svečias - Didysis Magnatas Dreloras.
Sustingau. Buvau visai pamiršęs, kad turiu čia kai ką nuveikti, o ne vien plempti alų. Tuo metu robotas tiesiog subujojo. Viena galūne švystelėjęs į orą saują konfeti, užsidėjo smailią popierinę kepuraitę ir pradėjo iškilmingai švilpti. Kai nuo švilpimo suaižėjo rankoje laikytas butelis, dalis sienos pranyko, o pro atsiradusią angą į kambarį įžengė stambus subjektas. Sustojęs vidury kambario, jis teatrališku judesiu nusisiautė apsiaustą ir nusiėmė skrybėlę. Nemačiomis sugraibęs dar vieną butelį alaus, įsistebeilijau į atvykėlį.