Buvimo potepiai

įkritusi į atvirlaiškius
užsiliekančius tarp
neišsipildžiusių negatyvų
dar bandai ištylėt
kad buvai
glostydama
įtemptas liutnios stygas

o tik lieka
ilgas
monotoniškas
nieko
įsupantis
į suplėšytą Klimto
laukimo audinį
kur tarsi lėliukė
skaudžiai drebi
kai odą paliečia
jau nokstantys plunksnų daigai

kada vien lieka išsaugot 
pražystančią pievą
pilve
kai išsiskleidus
pro prakrapštytą sąstingį
sugalvoji
iš naujo save