Patriotiškas

Dulkėmis ir suodžiais aplipusias akis  pravalom,
Aplinkui apsižvalgom - vėlgi norim jas užsilipdyti.
Sugrūdot mus į menką ir bereikšmį intervalą,
Davėt nulį, veriamą į nežinomųjų iksų kryptį.

Ar norim negyventi, plaukiot palei ramią srovę?
Ar norime gyvenimo kelius ardyti geležinėm tapkėm?
Žvelgti godžiai į turtus, kurios vaizduotė susikrovė?
Mūsų klausėte - Gyvi! - o mes jum nieko neatsakėm?

Mes tylėjom, kai vinutėmis mums kalėte grabus?
Nejau tylėjome, kai laidojot krūvoj šiukšlyno atliekų?
Tylėjome, kai paskutinį patepimą gavo vardas negrabus?
Ar dar tylėjome, kai šaukėme besočių ėdami sliekų?

O jūs suspaudėte smūgiu ir lūpas, ir mintis korsetais,
Nutildėt mūsų šauksmą, liežuvius be gailesčio nutraukę.
Kančių sekundės pavertėt skausmingais lūžių metais.
- Žiūrėkite, kaip "pieno" upėmis lavonai užmarštin išplaukia.