Raudonos mėnesienos šešėliai

Šešėliai įkypi lyg žmonės
į tamsą nukiūtina,
slidūs drėgni padarai
prisiliečia prie stiklo.
Mėnesienoj raudonoj alsuoja gyvybė.
Kas pasakė, kad pamiršau baimę,
                                            tave palikęs?
Ji būna visokia - ne tokia baisi;
kai žaibas perskelti trobą grasina,
tik linksmiau atsidūsti:
mėlynas viesulas kaitina kraują,
ir krintantys medžiai verčia šypsotis.
O drėgna naktie, raudonas mėnulis
ant tavo galvos; ir norisi klauptis.
Aviečių krūmai žvaigždėti,
plaukiančios šviesos, kažkoks atspindys
ne šio pasaulio palange keliauja.
Keliauja tavo atodūsiai - šalti, rasoti.
O siaube! Kada bus pabaiga?