Gyvenimėlis

Yra sakoma, kad žmogui yra suteikiama penkiolika progų nugyventi savo gyvenimą. Ne visada pasiseka vėl gimti žmogumi. Žmonės niekada neprisimena, kuo buvo prieš tai. Tiesa, būna išimčių...

Kodėl šį kartą man buvo lemta gimti šunimi? Kai pirmą kartą nužvelgiau savo kūnelį-išsigandau. Visų pirmą, man pasirodė, kad esu labai jau silpnas. Visų antrą - pamačiau savo keturias šleiviausias pasaulyje kojas. Po kiek laiko pabandžiau išleisti kokį nors garsą. Nieko gero, galutinai įsitikinai, jog esu šunelis. Apžiūrėjęs ir ištyręs save, apsidairiau- šalia gulėjo didelė kalė (kaip vėliau išsiaiškinau- mano mama) ir dar trys tokie patys šleivakojai kaip aš. Du iš jų - berniukai arba šiuo atveju šuniukai. Apsidžiaugiau, bus su kuo bendrauti, vyriškai pasišnekučiuoti.
Visas mano “džiaugsmas” baigėsi po dviejų savaičių. Tiesą sakant, su tais šunpalaikiais, kurie vadinosi man broliais neradau bendros kalbos, jie nuo manęs laikėsi atokiai (turbūt bijojo).
Po dviejų savaičių pirmą kartą išvydau žmones. Tai buvo jauna šeima: tėvas, motina ir duktė. Žmonės atrodė kaip ir visi kaimo gyventojai: motina rankose laikė pintinę pilną obuolių, mergaitė kairėje rankoje turėjo lauko gėlių puokštę (tokių gėlių mieste nerastum). Mergaitei ėjo maždaug dvylikti, trylikti metai. Abu tėvai buvo tamsiaplaukiai, tėvas kiek drambloto sudėjimo. Šalia mergaitės motinos jis atrodė kaip milžinas. Mergaitė paveldėjo tėvų plaukų ir akių spalvas. Turbūt nėra būtina tų žmonių aprašinėti toliau, nes pirmą kartą aš pastebėjau tik tiek.
Tik įėjus į svirną mergaitė pačiupo mane ir sušuko:
- Tėte, mama, aš noriu šito.
- Palauk, neskubėk. - griežtai tarė tėvas. - Reikia bent šį kartą nepadaryti klaidos renkantis šunį.
- Bet, tėti, tu sakei, kad...
- Gerda! - mergaitę nutildė jos motina.
Netrukus į svirną įlindo dar vienas žmogus. Šis neatrodė labai patikimas, buvo visas apdriskęs, nesiskutęs ir nuo jo iš tolo trenkė brendžiu. Man niekada nepatiko žmonės, nesaikingai vartojantys alkoholį ir aš pabandžiau tai pasakyti. Nieko man neišėjo - trumpai urgztelėjau ir tiek.
- Ko čia dabar urzgi, pasiutėli? - puikiai žinodamas, jog nemoku kalbėti paklausė dvokiantysis manęs.
- Magdau, kiek nori už šį pasiutėlį? - mergaitės tėvas paklausė smirdžiaus.
- Už šį išgamą? Atiduosiu jį už simbolinę kainą- tris grašius.
- Visai jis ne išgama. Jis pats gražiausias šunelis pasaulyje. - šie mergaitės žodžiai man labai patiko ir nuo to laiko pradėjau jai simpatizuoti.
Tėvas sumokėjo smirdžiui tris grašius. Pastarasis padavė tėvui popierinę dėželę. Nesupratau, kam ji reikalinga iki tol kol manęs į ją nesugrūdo.
Iš dėželės mane ištraukė gal po kelių valandų. Išleido mane labai gražiame kieme. Kiemo viduryje stovėjo tikrai neblogas namas, už namo - sodas ir taip toliau, juk visi žinome kaip atrodo kaimo sodyba.
Šalia namo stovėjo šuns būda. Pirmiausia pagalvojau, kad tai mano būsimieji namai. Man netgi šiurpas perbėgo per nugarą. Apsidžiaugiau, kai iš būdos išlindo baisūnas (šuo). Jis tikrai labai baisus, iki šiol aš bijau prie jo prieiti. Labai galimas daiktas, jog tasai baisūnas, jo vardas Balis, pasiutęs.
Nespėjus man su Baliu šuniškai pasisveikinti, Gerda mane pačiupo ir nunešė į tvartą.
- Čia bus tavo guolis. - tarė ji ir pirštu parodė į vieną iš tvarto kampų.
Labai nustebau, nes maniau, kad tikrai esu šuo. Taip ir buvo, tiesiog namie šunims rodytis buvo griežtai draudžiama. Tai vienas iš mano naujųjų šeimininkų įstatymų. Namų nesu matęs iki šiol, juk negražu nusiženginėti įstatymams.
Tvarte be manęs dar gyveno tris kiauliukai, karvė bei du šaunūs arkliai. Aš ir dabar gerai su jais sutariu. Gerda mane nunešė į kampą ir paguldė ant šiaudų.
- Geras šunelis, dabar gali ramiai miegoti, o gal nori ėsti? Pabūk čia, aš tuojau grįšiu.
Sugrįžusi po kelių minučių Gerda pakišo man dubenėlį su pienu.
- Tau reikia suteikti kokį nors vardą. Kokio norėtum? - ji  pamiršo, kad aš šiuo metu negaliu kalbėti žmoniškąja kalba. - Būsi Mopsu. - tarė ji ir nubėgo namo.
Mopsas - pats baisiausias vardas, kokį tik galėjau gauti. Visus metus negalėjau priprasti prie šio šiurpaus vardo, bet savo paties nuostabai, prie jo pripratau. Jeigu atvirai, tai jis man pasidarė mielas.
Iki tol, kol man sukako penkeri gyvenimas ėjosi tarytum sviestu pateptas. Gerda manimi rūpinosi, kaip mažu vaiku, visi mane mylėjo. Labiausiai jaunystėje man patikdavo vaikytis paskui katinus bei vištas. Pastarąsias mėgdavai vaikytis labiau, nes jas bent jau įmanoma pavyti, o katiną... Kartais netgi gailėdavausi, jog negimiau katinu. Būtų daug lengviau juos pavyti, galėčiau laipioti kopėčiomis ir medžiais.
Dabar, kai pasenau, nejaučiu malonumo vaikydamasis katinus. Kažkada buvau skaitęs, jog vieni žmogaus metai prilygsta septyniems šuniškiems metams. Taigi, man penkeri, o tai reiškia, kad iš tiesų man dabar trisdešimt penkeri. Pasivaikęs katinus ar vištas labai pavargstu. Po tokio darbo man reikia mažiausiai pusės dienos, kad atsigaučiau. Gerda taip pat manimi jau nesirūpina kaip anksčiau. Sako, kad tapau nuobodus. Nieko panašaus, jai galvoje dabar tik vaikinai.
Jau dabar suprantu kas yra tikrai “šuniškas gyvenimas”. Nesuprantu, kodėl būtent šuns tokia dalia. Kodėl ne katinų, varlių arba... žmonių. Daugelis žmonių sako, jog jų gyvenimas yra tikrai šuniškas. Argi jie gali žinoti, kas yra “šuniškasis gyvenimas”?  Nebent... jie tokie kaip aš, nebent... jie prisimena kuo buvo praeitame gyvenime.


2001