Žemiškas

einant į Bastėją,
pleiskanom
nubarstytu keliu
sutinki pakeleivingą traukinį
ir gailiesi,
kad kojinės nešvarios
riečia nosį svečiuosna,
tačiau vistiek isiverži.
orakulė
vis beldžianti nagais
į stiklą apskritą, nervingai, skraido po kupe.
neerzink gyvulio
savoj gerklėj paslėpto.
sušuk,
nesutinku!
su tamstos akmenio ridenimo ideologija.
geriau sėdėt urve
į sieną nusisukus
ir nematyt praeivių
procentiškiausių
žibančių akių.
nesupranti mėnulio liūdesio,
o saulės spinduliai
jau tau
nebeuždegs olimpietiškos žvakės už prigimtį.
lakstyk stogais
laižydamas varveklius -
besiformuojančius dangiškus durklus.
padėjas dėžutę priešais save
įkalinsi baimę likimui.
dėk ją ten,
kur voratinkliai dulkių kamuolius raizgo.
tyliai cypsenčiai
pūsi trimitą į lotoso pozą sugrįžęs,
o tavo alkstanti siela šypsosis
verkenčiam vaikui.
pėdsakus rasi tik artimo,
tačiau ir tasai tuojau pat juos užpūs.
stebėk, kaip sukasi spalvos
ir visos sustings
ties jų nebuvimu.
svarbiausia sėti tai,
ką rytdienai nupjaut galėtum
ir paskutinėje stotelėje
suskaičiuoti tai,
ką prisimeni.