Baltas kelias

Baltame fone šoka du broliai
apsisiautę baltais skarmalais,
žvelgia į tolimą kraštą,
                              į žemę.
Sukasi susikabinę už ledinių rankų,
leidžiasi į baltą debesį
                              lyg vaiduokliai;
krenta palengva, neskubėdami,
norėdami pajusti kažką tokio
                                        gero,
užpildyti sušalusią širdį džiaugsmu,
kurio dar nepatyrė. O gal jie bijo?
Tačiau ko? Nukrist, pranykt?

- Ne, nemanau, jie to dar nesuvokia.
Jie ką tik gimę dangaus platybėse
                                baltieji broliai,
nuo pat pirmos akimirkos įspausti
nežinomybės gniaužtuose,
nekantriai laukia kas nutiks
                              pasiekus apačią.