Svetimi II 1d.

Kavinę užliejo romantiška melodija, sklindanti iš seno radijo imtuvo. Taip ir norėjosi atsistoti ir, pakvietus ką nors šokiui, nuskrieti tarp stalų. Gal dėl to buvo kalta ne tiek muzika, o kiek oras lauke. Jis buvo tikras, gaivus pavasarinis oras, nuskalbtas lietaus ir nespėjęs susimaišyti su vasaros dulkėmis. Kavinėje skaniai kvepėjo vyšniniu tabaku – senyvas vyriškis už kolonos rūkė pypkę. Aš lėtai gurkštelėjau šalto alaus iš aprasojusio bokalo. Taip... Pavasaris. Ir ko daugiau žmogus gali norėti iš gyvenimo, jei tik ne tokio ryto (na gal dar šaldytuvo, su nesibaigiančia alaus atsarga, bet jį jau turiu). Aš dar siurbtelėjau alaus ir pažvelgiau į laikrodį. Jis rodė pusę dešimtos.
  - Ką gi, galima judėti... – sumurmėjau sau po nosimi.
Iškračiau paskutinius alaus lašus į gerklę ir, lėtai atsistojęs, išėjau iš kavinės. Lauke rytinė saulė maloniai pakuteno man veidą. Giliai įkvėpiau gaivaus oro. Sodrumo jausmas užliejo mano plaučius ir aš, sunkiai atsidusęs, lėtai nuėjau gatve. Iki susitikimo dar buvo gana daug laiko, tad ėjau neskubėdamas. Aš visada į susitikimus stengdavausi ateiti truputį anksčiau negu būdavo sutarta. Besvajodamas apie jaukų namuką už miesto, priėjau dvylikaaukštį, kuriame ir turėjo įvykti mano susitikimas. Keikdamas tą begalybę laiptų, kuriais man dar reikės lipti (liftas neveikė), aš pagalvojau, kad būdamas prezidentu nugriaučiau visus tuos blokinius namus. Nors gal ir ne. Būnant prezidentu, man nereikėtų laipioti kažkokiais idiotiškais laiptais. Užlipęs į septintą aukštą, susiradau duris, pažymėtas dvidešimt pirmuoju numeriu ir nuspaudžiau skambutį. Kelias akimirkas buvo tylu, bet netrukus pasigirdo įmantri melodija. Dar kiek palaukęs, spustelėjau skambutį dar kartą. Po trečio spustelėjimo, subraškėjo rakinama spyna ir durys atsivėrė. Už jų, išsišiepęs nuo ausies iki ausies stovėjo vyriškis, vilkintis raudonai juodu kostiumu. Bet viską nustelbė milžiniška violetinė pateliškė. Vyriškis išdykėliškai kraipė galvą ir jo smaila barzdelė lingavo į šonus.
  - Ką tu čia darai, Taikai? – suglumęs išlemenau.
Vyriškis sukikeno ir, pagriebęs mane už rankos, įsitempė į prieškambarį. Koja uždaręs duris, jis nutempė mane į virtuvę, pasodino prie stalo ir atkimšęs butelį alaus, įdavė man į rankas. Pirma siurbtelėjau gerą gurkšnį alaus, o po to paklausiau:
  - Kokį velnią tu čia išdarinėji? Juk prieš gerus metus mes išsiskyrėm ir nutarėm daugiau nebesusitikti. Aš gavau savo šaldytuvą, o tu...
  - Va būtent. O aš? – Taikas iškart "griebė jautį už ragų". – O aš negavau nieko, kaip sakant, tu man skolingas.
Tai išgirdęs, paspringau alumi.
  - Kokias nesąmones čia mali? Apie kokią skolą šneki? Tai tu su savo lažybomis vos nesugriovei mano gyvenimo. Iš viso šito laimėjau tik šaldytuvą. Tiesa neblogą, bet...
  - O aš nieko. Taigi taip išeina, kad tu mano skolininkas. Akis už akį. Ar kaip ten jūs sakote, -  Taikas sukrizeno ir vėl įsipylė alaus.
Išsižiojau norėdamas paprieštarauti, bet supratęs, kad savo pašnekovo neperkalbėsiu, užsičiaupiau. Po to prisidegiau cigaretę ir su pasimėgavimu užtraukiau. Kai pajutau, jog mano organizmas ganėtinai pasisotino nikotinu, užgesinau penktąją cigaretę ir prabilau:
  - Tai ko tu nori iš manęs?
  - Geras klausimas, – Taikas gurkštelėjo alaus ir tęsė toliau. - Reikia, kad tu laikinai pavaduotum mane.
  - Tu man siūlai tapti tarpgalaktiniu pramogų organizatoriumi? – pasitikslinau.
  - Laikinai. Tik kelioms dienoms.
Greitai sumetęs, jog nuo tokio žmogaus, kaip Taikas, vis tiek nepasislėpsiu, iškilmingai ištariau:
  - Jei tik bus alaus, tai aš ir į patį pragarą keliausiu.
Taikas kreivai šyptelėjo ir mes sukirtome rankomis. Šis susitikimas baigėsi taip pat, kaip ir ankstesni: “mes lūžome gėrimo vietoje”.

“Kas sakys, jog pagirios būna lengvos – meluos. Jos visada būna sunkios, tik mes prie jų priprantame. ” – sumečiau, prabudęs su skaudančia galva. Sunkiai praplėšęs akis, apsidairiau. Aš gulėjau prabangiai apstatytame kambaryje šalia prašmatnios lovos su baldakimu. Pažvelgęs į viršų, pamačiau ant sienos pakabintą paveikslą. Stambus dėdulė, rodėsi, šaiposi iš mano sunkaus ryto. Greitai nusukęs žvilgsnį į šalį, šiaip ne taip atsistojau. O kambarys išties buvo neblogai apstatytas. Nesu kažkokių senienų žinovas, bet baldai, stovėję kambaryje, tikrai buvo verti nemažai šlamančiųjų. “Šiame kambaryje dar nesu buvęs” – nusprendžiau (Ir apskritai: manęs jau nebestebino tokie pabudimai svetimuose butuose). Lėtai nuėjau iki kambario durų ir atidariau. Už jų buvo laiptai, vedantys į apačią. Nulipęs jais į kitą kambarį, ant masyvaus stalo aptikau raštelį.
“Brangus drauge. Štai ir perėmei į savo rankas mano verslą. Laikykis. Po kelių dienų aš sugrįšiu. Alus šaldytuve. Taikas”.
Išgėręs kelis butelius alaus, šviesia galva apmąsčiau susiklosčiusią situaciją. Jei gerai supratau Taiką, tai: aš dabar galėjau būti bet kuriame visatos kampelyje; aš turiu organizuoti pramogas turtingiausiems Magnatams, kurių nesu akyse matęs ar net įsivaizdavęs; Taikas neveltui apsikeitė su manimi vietomis, taigi čia slypi kažkas nešvaraus; aš esu prabangiame bute, kuriame pilna alaus... Šitaip besveriant visus “už” ir “prieš”, viena kambario siena nušvito ir joje pasirodė žavaus jaunuolio veidas.