Konfucijus, Meng Dzė ir Omukas

- Tu turbūt nustebsi, kad aš išdrįsau ateiti prie tavo kapo, Konfucijau. Juk kas aš esu? Žemės kirminas omukas, o tu Didysis Konfucijus. Kas mus sieja, naiviai paklausi tu? Omukas yra kardadantis žinduolis ir visada tau gali pateikti aštrų it red hot chilli peppers atsakymą – Dangus. Virš manęs Dangus ir virš tavęs tas pats. Virš tavęs žemė, o aš ant jos. Seniai nematei Dangaus, Konfucijau.
- Kaip ten Dangus, Omuk? Ar juo vis dar plaukia debesys?
- Plaukia. Rūgštūs sieros kamuoliai maišosi su juodais fabrikų dūmais sudarydami neįtikėtinus vaizdus. Štai, anava vienas panašus į Meng Dzė.
- Meng Dzė, Omuk? Aaa... Seniai nemačiau Meng Dzė. Kaip ir Dangaus. Dangus yra aukščiausioji jėga, jis apgaubia ir nuramina, prakeikia netikėlius, o teisiuosius palaimina.
- Papasakok dar apie Dangų, Konfucijau. Mes su rūgščiu debesiu virtusiu Meng Dzė mielai tavęs pasiklausysim. Tu juk taip mėgdavai sakyti kalbas...
- Daug labiau nei kas mėgo jų klausytis, - sušniokštė vėju Meng Dzė.
- Ar tau nešalta, Konfucijau? Nori, apklosiu tau kojas pledu? Žemė juk plona, o Dangus per aukštai, kad tavo dulkėtus kaulus atjaustų.
- Aš ir esu Danguje, kvailiuk. Dangus po mirties visus priima, nesvarbu verti jie to ar ne. Štai ir Meng Dzė tenai sklando.
- Koks senas ir kvailas tu žmogus, Konfucijau. Štai Gagarinas pirmas iš tų, kurie į Dangų gyvi pateko! Ir Grįžo.
- Dar neteko girdėti, kad gyvasis būtų paimtas Dangaus ir žemėn sugrįžtų. Pakviesk man tą Gagariną, Omuk.
- Miręs jis. Ieškok kažkur Danguje.
- O kaip jis ten skrido? Gal debesiu, kaip Meng Dzė?
- Raketa.
- Raketa... O kas ta raketa, Meng Dzė?
Meng Dzė tik mąsliai nusišypsojo ir nusklendė kažkur link Dangaus krašto. Konfucijus prisimerkė ir, užmiršęs visus savo klausimus, seniokiškai užsnūdo. Kažkur horizonto pakraščiu Dangun lėtai spūdino mirusieji, karts nuo karto raketa ten iššaudavo keli gyvieji. Dangus pasidarė dar ramesnis nei visada.