sklendžiant

Sklendžiu virš kelio be garso
tik zvimbia šalikelėse baltumas
vingis po vingio už miško laukas
palaukėj uogom apkibę krūmai
sniego gurvuolis pakyla ir teškiasi
į dangaus langą - tiek to skridimo -
nubraukiu šlapią, ant dienos stiklo palieka
pėdsakas pirštų prisilietimo
perskrodžia mano apmirusią dieną
snaigių ugninių pūga liepsnojanti
po žeme virš dangaus degančios žiemos
manyje virš tavęs dangaus nebylumas