Diagnozė: elgesio patologija (1)

Šiąnakt pasnigo. Ir dabar pusto. Krenta mažos piktos snaigės. Rodos tiesiai į širdį. Visai kaip tą rytą, grįžtant namo po mano pirmo budėjimo ligoninėje. Namie laukė puodas stiprios kavos ir cigaretės. Tada pirmą kartą užsirūkiau prie mamos. „Man irgi kažkada buvo pirmoji naktis“, - tepasakė mama.

Nedrąsiai praveriu stiklines ligoninės duris. Pasitinka prakaito, šlapimo ir chlorkalkių kvapas. Slogiai nuteikia isteriškom spalvom dažytos sienos, nukabinėtos nuo senumo pageltusiais vaikų piešiniais. Prieinu prie budinčios sesutės ir sakau, kad norėčiau padirbėti. Laikinai, kol susirasiu darbą pagal specialybę. Nemeluoju. Ji tiriamai žiūri į mane ir klausia, ką norėčiau dirbti. „Bet ką“, - sakau tyliai, negalėdama atitraukti žvilgsnio nuo jos tobulo manikiūro ir ryškiai dažytų lūpų. Ir kodėl aš galvojau, kad su psichiniais ligoniais turėtų dirbti motinos teresės...

Priima iš karto. Jokių pokalbių su skyriaus vedėja, jokio bandomojo laikotarpio. Matyt  slaugės pareigoms užtenka mano filologinio išsilavinimo ir mano gyvenimiškos patirties. Viskas vyksta žaibo greitumu. Sesutė nulekia į administracijos pastatą, sutvarko mano popierius ir supažindina su darbu: „ Palatas valo dieninė slaugė. Jūsų darbas bus vakare išplauti procedūrų kabinetus, koridorius, tualetus ir budėti prie neramiųjų palatos. Miegoti negalima, nes jie nuolat organizuoja pabėgimus. Jei pabėgs – turėsite nemalonumų. Ir budinti sesuo taip pat. Taigi – malonėkite.. Kils klausimų - klauskite. Mano vardas – Klara“. Išpyškina ir dingsta, kaukšėdama smailiakulniais. Šypteliu. Kažkaip juokingai nesiderina jos išpuoselėta išvaizda su psichiatrinės ligoninės smarve.

Iš kabineto su užrašu „Psichologas“ išslenka bohemiškos išvaizdos tipas kibiu žvilgsniu. Neįtikėtinai šlykščiu balsu išmiauksi: „Vaikų amžius – nuo dešimties iki šešiolikos metų. Viename gale – mergaitės, kitame – berniukai. Tarp jų – gydytojų kabinetai, sesers postas, procedūrinis ir aminazino kambarys. Diagnozės įvairios. Psichozės, galvos traumos, elgesio patologija. Su berniukais būtų lengviau, jei ne tie bėgimai. Būk geranoriška, bet santūri. Konfliktuosi – gausi šluota per galvą. Tačiau į dideles draugystes nesileisk. Dar pavojingiau. Nepamiršk, kad jie – nesveiki. “
Nesuprantu, kodėl jis mane tujina ir kas yra aminazino kambarys. Noriu paklausti, bet jis suspaudžia mano alkūnę ir sudūsauja man į veidą: „Bus nelengva. Reikės – padėsiu. Mano kabinetas šalia vedėjos. Užeik, nesivaržyk“. Nebeklausiu. Išspaudžiu dėkingą šypseną ir prašau paslaugos. Prieš pradėdama dirbti norėčiau susipažinti su aplinka, personalu, vaikais, vidine tvarka. Gal galėčiau porą dienų tiesiog pabimbinėti po skyrių. Maloniai leidžia. Apima nemaloni nuojauta, kad jo paslaugos gali brangiai kainuoti.

Jau pirmąją dieną sužinau daugiau, nei norėčiau. Skyriaus struktūrą vaizdžiai nupiešia sesutė Sonata, kuri nori, kad ją vadinčiau Sonia. Iš jos sužinau, kad psichologas vardu Algis ir kad jis – vedėjos meilužis. Sužinau, kad vedėja čia yra dievas ir karalius, kad prie jos nedrįsčiau lįsti su savo kvailais klausimais ir juolab su savo nuomone. Su žemesniuoju personalu bendrauja Klara. Ji – pasipūtusi kalė, vedėjos pakalikė, todėl su ja santykių geriau negadinti. Slaugėmis įdarbintos baltarusės babytės, nekalbančios lietuviškai ir turinčios gerai išvystytą raumenų sistemą. Mat jėgos čia prireikia. Normalūs žmonės ilgai čia neištveria. Nors moka labai neblogai, ypač už naktinius. Ir maitina skaniai. Gali sutaupyti ant maisto. Sonia turėjo trumputį romaną su Algiu ir vedėja, regis, apie tai sužinojo. Sonia kvatoja ir varto akis. Turbūt ją išjos, todėl jai dabar visvien ir ji papasakos visą tiesą apie visus.

Sužinau, kad aminazinas yra vaistas, neuroleptikas, skirtas psichikos sutrikimams gydyti. Aminazino procedūroms skirtas atskiras kambarys, kuris privalo būti nuolat vėdinamas, o aminazino ampulės yra užkasamos artimiausiame miškelyje. Sužinau, kad aminazinas stipriai slopina ir kažkodėl šio vaisto vaikai ypač bijo. Kodėl, neaišku.

Namo grįžtu krečiama lengvo nervinio drebulio. Jaučiuosi ištrūkusi iš mistinio siaubo filmo.  Vakarop nusiraminu, išbaru save negražiais, bet teisingais žodžiais ir pradedu ruoštis darbui.
Ruošiuosi rimtai. Skambinu pažįstamiems medikams, ieškau specialiosios literatūros apie tai, kaip elgtis su psichiniais ligoniais, sužinau, kas yra grupinė žaidimų terapija, biblioterapija, meno terapija, psichosocialinė reabilitacija ir dar daug visai įdomių dalykų. Galva ūžia nuo nepažįstamos terminologijos. Žinoma, aš tik plausiu grindis ir gaudysiu naktimis bėglius, tačiau labai bijau netinkamu elgesiu sugriauti tai, kas taip sunkiai pasiekta, gydant ligonį.

Naktį sapnuoju pasiutusį kalbantį katiną, kuris vadovauja nuogų skustagalvių armijai.