nieko konkretaus

pasimetė metai tarp rankų
ir nutekėjo laikai per laukus
taip nieko nebeiškalbam kartais
kai taip dažnai kartojas lietus
ir sukasi sutemos virš pasakų
ir virš sapnų, nes niekas jau tampa
ne taip ir svarbu, nes
pakyla vėl vėjas ir vėl kalba
tau taip nepažįstamas žmogus
neišrokuotas godas dėlioja
į sakinius ir sąžinę pakėlęs
nuo užverstų grindų, jaukus
graudumas susisuka sau guolį
kažkur tenai prie paširdžių
ir metai taip pasimeta
pasimeta draugai ir mintys
ir žodžių kišenėse neberandi
tada telieka tyliai melstis
už tau dar nepažįstamus
neatrastus dievus, draugus ir ateitis