Helijo vėžios

Šį rytą karietų vežėjai pasikinkė arklius sąjungininkus, kurie vienas kitą veikia maišto ugnimi. Durininkai atverinėja ir užverinėja duris, užslaptindami praeitį ir dabartį. Amžinoji prieblanda jungia durininką su vežėju. Kartais jie apsikeičia vietomis, kaip mintimis apsikeičia arkliai - vergai. Būtybių funkcijų apkeitimas - visuotinė neįveikiamybė, siekiant vidurio tarp permainos ir užsistovėjusio būvio.
  O mano nugaroje, karietoje sėdi išsipusčiusios ponios, mažuose pirščiukuose minkydamos kvepiančias servetėles. Kadaise buvau saulės dievas Helijas ir riedėdavau saulėtu vežimu. Ir dabar esu Helijas, bet manim niekas netiki ir liepia vežioti ponias karietose. Aš aišku, norėčiau jas pavežėti dangumi. Argi gaila, kad mažytės putlios poniutės šiek tiek paskraidys? Tačiau ponas neleidžia. Duoda vėžias į rankas, ir sako, vežk ten ir ten. Ir vežu. Jie nežino, kad po truputį aš virstu į kitą būtybę. Bijau vieną rytą atsibusti, ir nebeišvysti savęs ežero paviršiuje. Narcizas, kuris paskendo savo atvaizde, ištikrųjų dar ilgai klajojo palei tą ežerą, bandė jame įžvelgti savo atvaizdą, bet jo nebematė.
  Visa įveikiamybė tai tik apgaulės išraiška. Vaizduotė nebegali nieko liudyti, nes ji taip pat verčiama į per didelį abstraktumą. O abstraktumas pono akimis žvelgiant į tokį, kaip aš, arba į durininkus, yra tik dar viena apgaulės išraiška. Nei veikti, nei suveikti, nei įveikti. Štai koks pasaulio liūdesys per vaizduotę...
    Vienintelis įėjimas lyg savui yra tie vartai, apie kuriuos žmonės kalba kaip apie didžiausią pasaulio blogį, bjauriausių nuodėmių visumą, žudynių, skerdynių šešėlį, bedievių ir begėdžių irštvos urvą, velnių, gyvačių ir slibinų buveinę. O aš įsmeigiau šakes dantim į dangų, dalgius ašmenim į pragarą ir kaip doras į dorą įėjau pro vartus. O ten mane pasitiko gulbės, kurių skrandžiuose raičiojasi gyvatės. Jos bandė mane užmigdyti. Apokalipsė prieš užmiegant ir gimstantis išsilaisvinimas pabudus. Saulė leidžiasi kildama, Saulė kyla besileisdama. Horizontas apriboja mintį, suvokiančią milijonus amžių. Tam visuotinis gėris, kas gali suvokti veiklą per tuos amžius, atsvarą tarp gyvenimo prieš Kristų ir gyvenimą po jo. Prieš akis atsivėrė 12 000 metų. Asmeniškoji priedanga užtemdė šviesą, kuri nebebuvo reikalinga. Riba tarp manęs ir pasaulio išnyko. Aplink plasnojo pulkas gulbių. Aš savo protu vos suvokiau tai, ką tuo metu žinojau. Gulbių skrandžius apraičiusios gyvatės buvo tos gyvatės iš rojaus, kuriam sukurti reikėjo daug priemonių, tap pat ir apgaulės fragmentų, kurie ne musę verčia drambliu, bet dramblį muse. Amžinojo rojaus užuomazga buvo purvina ir maža, tačiau gimstantys dar nesuvokia savo kilmės, todėl apsipranta su sąlygomis. Taigi rojuje reikėjo gyvačių...
  Tada prie manęs priėjo tryliktasis apaštalas, ir pasakė, kad aš turiu išvaduoti saulę, kuri užaugins antrąjį rojų. Danguje viešpatauja saulė apsimetelė, todėl aš turiu vežioti išsipusčiusias poniutes... Toks dėsnis. Jei nebepriklausai vienam, tai kitas nedelsdamas nubrėš tau grotas. O trauka sugrįžti į Helijo vežimą buvo begalinė.
Atrodo pradėjau girdėti, kaip spiegia planetos, kurias juosia žiedai. Neišlaisvintosios. Jos viena kitos atžvilgiu grožisi beore aplinka. Nekiekvienas gali ją apdainuoti. Jos spiegia. Spiegia varydamos iš proto kiekvieną žmogų, kuris tai išgirsta. Žieduotosios planetos - šventuolės apjuostos švytinčiomis aureolėmis. Tada kyla klausimas, kodėl šventosios aureolės nejuosia žmonių galvų? Melagingas šventųjų paveikslas liudija apie apokalipsę kaip apie fikciją. Patys neigimai iš šventųjų lūpų išsprūsta visai netyčiomis. Galbūt tik čia, kur nėra laiko ir erdvės ir kur viską keičia baltos gulbės, prabyla šventųjų paveikslai. Įdomu, ar stabai irgi prabildavo.
  Mano atmintis nebeaprėpia, kas vyko toliau, bet auksinės aureolės ant galvos neturėjau, nors ir prašiau paskolinti tryliktojo apaštalo. O jis man atsakė, kad jei atliksiu savo misiją, tai vieną padovanos Saturnas.
  Tada aš iš ten išnykau. Tas išnykimas buvo ilgas ilgas, begalo ilgas prasiplėšimas per erdvę.
  Kai vėliau vėl vežiojau poniutes, kartais mano prote atsiverdavo didžiulės skylės, užtemimai pateisinti šviesuliais. Tada vėl išvysdavau tuos vartus, ir prie jų stovėdavo durininkas. Jis iškėlė savo būtį aukščiau. Palikęs vieną lygmenį perėjo prie vartininko stadijos. Įtariau jį norint atskleisti tikrajį durininko santykį su jo darbu. Atverti ir užverti save paslapties vyksmui kaip paprastam buitiškam reiškiniui. O jis virsta tokiu būtent atveriant ir užveriant tūkstančius kartų neribotame laike. Jame nėra nei praeities, nei ateities, todėl nereikia jų užslaptinti maišto ugnimi, ką dažniausiai daro kiti durininkai. Jei štai taip paprastai užveriamas laiko ribotumas, tai savaime išnyksta Helijas ir jo saulėtasis vežimas, nes riedėjo jis dangumi pagal sekundžių ir valandų mitybinę grandinę. Ir tik dėl Saulės Apsimetelės dabar turiu vežioti šlamštu apsipusčiusias
poniutes, slepiančias veidus po vėduoklėmis. Juk vistiek jos tik vaidina, kad yra drovios.
Saulė kyla besileisdama. Saulė leidžiasi kildama.