(kol kas be pavadinimo) aka viduramziai

- Klausyk, - kreipėsi jis, - aš manau, kad ta ugnis...
- Kas? - paklausiau.
- Ji neapsaugo nuo vilkų.
- Juk turi apsaugoti, - nustebau, - kodėl tada degame fakelus?
- A, turbūt savomis akimis matei kaip jie bijojo? - susidomėjo Elderis.
- Taip, bėgiojo ratais apie stovyklą, bet pro deglus nebėgo.
- Cha! Cha! - ironiškai nusijuokė jis, - bijojo nudegti savo pilką kailiuką...
- Gali būti ir taip... - nulenkęs galvą paspyriau akmenį.
- Vilkai nebijo ugnies, - piktai atrėžė naujasis draugas. - Bent jau šie vilkai. Kai būna alkani - gali sudraskyti ir ugnies rate stovintį žmogų. Tačiau nepuola, jei mato, kad nėra būtinybės. Turbūt tik tokius buvai sutikęs. Pasisekė...
- Kitokius matei? - paklausiau manydamas, kad jis pasakys ne.
- Mačiau, - atsakė su didžiausiu malonumu. - Sudraskė pusę kaimelio gyventojų.
- Kokio? - neslėpiau susidomėjimo jo pasakojimu.
- Gimtojo Uhezo... - liūdnai pasakė Elderis.
- Gimei ne Hestape? - dar labiau nustebau.
- Tame apleistame nusikaltėlių mieste? - atkartojo kažkada mano pasakytus jam žodžius. - Ilgą laiką gyvenau Uheze ir apie jokius kitus miestus nežinojau. Sulaukęs dvidešimties išvykau pasidairyti po karalystę. Mačiau daug žmonių. Vieni pasitikdavo draugiškai, kiti buvo linkę apgauti... Vien dėl apgaulės ir atsidūriau čia.
- Apgaulės? - suraukiau purviną veidą.
- Hestape apsigyvenau po ilgų klajonių ir ilgainiui pats tapau vagimi. Plėšdavau vargšus žmones, žudydavau pirklius, bet kai... - ašaros pasirodė jo akyse.
- Kas įvyko? - pakraupęs pažvelgiau į susenusį žmogelį.
- Iškilo nenumatytų dalykų, - nenoriai pratarė keistuolis. - Ne geriau nepasakosiu...
- Privalai! - gal kiek per garsiai paliepiau jam. - Juk nepadarei ko nors...
- Mane ėmė šantažuoti vietiniai plėšikai, - atskleidė savo išvykimo priežastį Elderis. - Sakė, kad užmuš mano žmoną ir vaikus...
- Turėjai žmoną? - ramiai paklausiau.
- Būtent, kad ne. Kaip ir vaikų... Čia ir atsiskleidžia vagių protas. Manė, kad taip lengvai pričiups.
- Tai kodėl čia esi jei jiems nepavyko? - visai suglumau.
- Sakė, kad nemažai užmokės jei nužudysiu... Albertą, - apsiverkė naujasis draugas.
- Ką tu sau galvojai? Todėl ir atvykai? - uždaviau kelis klausimus iš karto.
- Išvykdamas net nežinojau kur išvykstu... Plėšikai sakė, kad rasiu kaimelį toli šiaurėje pavadinimu Mestfieldas. Ir dar papasakojo kada ten atvyks karalius. Pasak jų tai vienintelė proga jį nužudyti. Pavėlavau...
- Susigundei uždarbiu už karaliaus nužudymą? - išpūčiau akis. - Juk nemanei, kad pavyks. Net jei būtum nužudęs, ką veiktum po to? Grįžtum į Hestapą? O kas toliau? Manai gautum uždarbį? Griečiau tave įduotų ir dar premiją už nusikaltėlio sugavimą susižertų.
- Dabar džiaugiuosi, kad pavėlavau, - nubraukė ašaras Elderis. - Todėl ir likau čia gyventi. Bijojau grįžti.
- Gerai pasielgei, - teigiamai jį įvertinau. - Laimei, kad Albertas priima atvykėlius.




      Dar iki pietų atėjau pas kalvį. Kaip visada durys buvo praviros. O kam uždaryti jei orai dar šilti? Tik keista kaip pas jį nelįsdavo vagys, kurių, kaip minėjau, čia tiek daug. Gal žinojo kaip jis su visais tokiais susidoroja? Žinoma, ant stalo jau puikavosi grandininiai šarvai. Nekantravau juos paliesti, tačiau kažkas sušuko:
- Ne! Neliesk, jie dar ne tavo!
Žinoma, vėl tas pats irzlus ir griežtas kalvio balsas. Keistas juk vyrukas... Pasigirdo girgždesys ir iš antro aukšto nulipęs pasirodė pats Emerstonas.
- Atėjai per anksti, sakei po pietų, o dabar... - pasitiko mane.
- Nebuvo ką valgyti, - pamelavau žinodamas jo ūmų būdą, nes iš tikrūjų labai jau norėjau pamatyti kalvio kūrinį, nors tiesa pasakius kiek bijojau, kad marškiniai nebus pabaigti.
- Kitą kartą galėtum ir pasibelsti, - pasakė jis.
- Tai, kad durys buvo praviros, o galvojau, kad geriau nešauksiu, nes dar ką pažadinsiu... - išsisukinėjau.
- Pats darbymetis, - atkirto, - kas bemiegos tokiu metu?
- Penkiasdešimt auksinių, kuriuos buvau pažadėjęs už grandininius marškinius, - pažėriau ant stalo ilgai taupytus pinigus.
- Juokauji? - tepasakė kalvis, - už šį mėšlą duosi tiek daug? Ateik į pievą prie rytinio bokšto pavakary, ten ir pamatysi.
      Tai pasakęs jis nė neatsisveikinęs užlipo laiptais ir pasigirdo šliurpsėjimas, tikriausiai jis valgė sriubą. Iš to supratau, kad jo namuose esu nepageidaujamas. Nesijaučiau susipykęs, nes jis visada ir su visais taip elgiasi. Svarbiausia, kad jis mane pakvietė į pievą prie rytinio bokšto. Įdomu ką ten veiksime? Juk tame lauke bandomi nauji ginklai, treniruojasi kariai.




      Žinojau, kad įkliuvau į bėdą. Kur man teks eiti draugą palikus Numefėje? Į Gofentą negalėsiu grįžti. Mane paskelbs žuvusiu, kaip ir tuos žygio dalyvius, nukentėjusius per Kermofilų ataką. Turtą parduos. Visi pažystami manęs lauks... Kalvis, draugams gamindavęs ginklus už pusę kainos, kepėja, dar per badmetį iš sutaupytų ar kitaip nusuktų miltų nuo karaliaus iškepusi maišą duonos, siūvėja... Nejaugi jų daugiau nepamatysiu vien dėl to, kad negalėsiu grįžti į Gofentą? Jei apsimesčiau ir ten grįžčiau kaip kitas asmuo, viskas greitai išaiškėtų. Nenuslėpsi ilgai melo. Po gyvenimo didžiausiame karalystės mieste nebesinorėjo grįžti į provinciją ar tuo labiau kaimelį su vos keliomis trobomis. Ne vien dėl neįdomaus gyvenimo, kur per dienų dienas niekas nesikeistų. Svarbiausias veiksnys - saugumas. Gofente susibūrę apie penkiasdešimt tūkstančių gyventojų. Kaip minėjau šeši tūkstančiai gynėjų yra kariai. Prireikus į kovą stotų dar penkiolika tūkstančių vyrų. Taip pat galėtų prisijungti ir artimiausių miestelių žmonės. Prieš keturis metus vyko visuotinis gyventojų surašymas, sukėlęs daug atgarsių. Žmonės buvo įvairių nuomonių. Vieni sakė, kad tai labai geras ženklas iš karaliaus pusės, mat jis rūpinasi savo karalystės gyventojais ir nori žinoti kiek jų yra. Kiti teigė, kad tai tik nereikalingas prasimanymas ir pinigų švaistymas. Pats karalius per savo kreipimąsį į Gofento gyventojus sakė, kad tokio surašymo tikslas yra ne tiek suskaičiuoti karalystės gyventojus, kiek sužinoti vyrų, moterų ir vaikų skaičių. Tai, pasak jo, padėtų paskirstiti jėgas karo atveju. Paskelbti duomenys mane gerokai nustebino.




      Broviausi per tankią lapiją nešinas trimis puodais. Kojas teko kelti aukštai, nes po aukšta žole susipynę medžių šaknys tarsi bandė nutverti ir įsitraukti gylyn. Dangų slėpusios šakos atrodė grėsmingai ir nesukėlė daug džiaugsmo. Lapų šlamėjimas kiek trukdė, nes užgožė upelio čiurlenimą. Negalėjau gerai susiorientuoti, tačiau nekeičiau ėjimo krypties, bijodamas pasiklysti. Vis greičiau broviausi per tankią girią traukiamas to paslaptingo garso. Čiurlenimas tarsi bėgo nuo manęs. Vis tikėjausi po kojomis pamatyti skaidrų vandes taką, vingiuojantį per neįžiangiamus miškus. Taip ėjau gal dvi valandas, kol supratau, kad jokio upelio neprieisiu. Nors ir kaip buvo keista, kad varlės ir kiti arti vandens gyvenantys gyvūnai lakstė aplinkui, teko su tuo susitaikyti ir grįžti. Miške jau pradėjo temti ir tapo dar nejaukiau. Viskas aprimo, sumažėjo gyvūnų, gamta aiškiai ruošėsi nakčiai. Gailėjausi, kad nuklydau taip toli ieškodamas vandens. Įdomu ar Elderis jau pabudo? Jei taip, tai tikiuosi liko prie palapinės? Reikėjo jį pažadinti... Gal būtų sukūręs laužą, o kaip dabar tamsoje rasiu stovyklavię?
      Nebesitikėjau rasti palapinės šiąnakt. Padariau klaidą taip toli nuėjęs... Pasiieškojau lapų ir šakų. Surenčiau šiokią tokią pastogę po kuria palindęs pasislėpiau nuo gamtos. Bet pala. Kas ten žiba? Ar tik ne... Laužas. Taip! Laužas! Tikriausiai Elderis jį sukūrė norėdamas man padėti. Labai nudžiugau, tačiau susilaikiau ir neskubėjau. Kas jei laužas kažkieno kito? Bet kas dar gali būti tokiame miške? Vedlys? Net šiurpas nukratė nuo šios minties.