ramybė

Vėjo daina paguodė mano širdį,
Lietaus lašai ištirpdė mano skausmą,
Saulės spinduliai sušildė mano delnus,
Žiemos speigas sustingdė netekties akimirkas…

Ir viskas, kas buvo bloga, tapo gera –
Viskas liko užmaršty; toliausioje širdies kertelėje,
Ašaros skausmo lašelyje, jūros kriauklėje,
Užrakintoje dėžutėje, žvėrelio oloje, voverės drevėje, inkile ant liepos…

Viskas išnyko, kaip rūkas, pilki dūmai, rasos žemčiūgai…
Viskas liko tik šiose eilėse
Ir tavo akyse jas perskaičius...