Apsukrusis Sifilitikas (7)

>>7<<


Įkyrus beldimas į duris nesiliovė. Saugumo kontrolės komisaras Aloyzas Makintošius paskubomis užsimetė chalatą, įsispyrė į batus ir spustelėjo durų atidarymo mygtuką buto distanciniame pulte. Girgžtelėjusios durys pasislinko į šoną ir į kambarį įėjo Jabitautas - Alkonas Likeris.
- Sveikas, seni, - numykė atėjūnas.
- Alkonai! Tau negalima čia būti. Jei kas nors mus kartu pastebės... Mano darbui galas... Ir iš viso kaip tu radai kur aš gyvenu?
- Profesinė paslaptis, saugumieti. Nepyk, negalėjau pačirpinti – nesusimokėjau videokomui, atjungė... Turiu naujienų...
- Tai dėstyk jas ir nešdinkis kol dar niekas tavęs nepastebėjo, - suurzgė komisaras. – Jei mane išmes iš darbo, man gyvenime nebeliks nieko...
- Na ir šaunu, tada galėsi dėtis prie manęs. Kaip senais gerais laikais – du bičiuliai, - Alkono balse skambėjo demonstratyvus sarkazmas.
- Ko čia pratrydai. Turi gyvenimą tokį kokį turi ir negalvok kad norėčau prie tavęs dėtis.
- A, gerai kad priminei apie trydą. Tvarkoj, pasinaudosiu tavo tupykla, atiduosiu dokumentus ir einu iš čia.
Tualeto durys trinktelėjo, pasigirdo čiurlenimas ir kiti, kur kas duslesni garsai.
- Tik nenuleisk vandens, - šūktelėjo Aloyzas. – Kanalizacijų Policija greit suseks, kieno DNR nutekėjo iš mano klozeto, o tada man šakės!
Iš už durų pasigirdo pašaipus Likerio kranksėjimas, melodingai besimaišantis su nuleidžiamo vandens burbuliavimu. Aloyzas, itin pasipiktinęs atėjūno nerūpestingumu, smogė kumščiu į tualeto duris ir nuėjo į kitą kambarį.
- Koks energingas! Tavo amžiuje nebūdinga, - nusišaipė išlįsdamas Alkonas. – Vietoj to kad nenaudingai švaistai energiją, geriau koralus nuo šikinyko nukrapštytum.
- Gal jau baigei savo ekstravagantiško prisistatymo ceremoniją ir galim eiti prie reikalo? – Apsimestinai šyptelėjo komisaras.
- O taip, senuk, - Alkonas ištiesė mikroschemą – įdėk į kompą...

Iš už kampo pasirodė susivėlusių juodašvarkių nykštukų būrys. Juokingai kraipydamiesi jie guviai nukurnėjo mišku, nepastebėdami medyje sedinčio Albino Padustėlio. Vaikinas apsidairė, įsitikindamas, jog niekas jo nemato, ir iššoko iš medžio. Tačiau nusileido ne taip tiksliai, kaip norėjosi – griuvo ant pilvo. Sidabru  spindintys šarvai garsiai sužvangėjo. Juodieji nykštukai apsisuko ir puolė Albiną.
Sifilitikas pašoko ant kojų ir mostelėjo grėmėzdišku kalaviju, perkirsdamas pirmąjį užpuoliką. Kitas jo kirtis nuritino galvas dar dviems juodašvarkiams. Tačiau nykštukų buvo pernelyg daug, o kalavijas per sunkus. Užpuolikai lyg žiurkės aplipo Albiną, badydami savo plonyčiais, tačiau aštriais durklais. Pro prakirstą peties šarvą ėmė sunktis kraujas. Vaikinas suriko iš skausmo. Staiga nykštukai dingo. Prieš akis išryškėjo besišypsantis Vilijos veidas.
- Vieną dieną tu užsilenksi nuo tų žaidimų, - tarė ji, atjunginėdama elektrodus nuo Albino galvos ir nugaros. – Pažvelk į savo ranką – ji tarsi mėšlungio sutraukta.
- Jei žmogus apibrėžia situaciją kaip tikrą, ji tikra savo padariniais, - atrėžė vyrukas, trindamas nutirpusią ranką. – tai buvo Thomaso išsiaiškinta dar 1928 metais.
- Tuomet kokio velnio taip įsijausti? Prisimink, kad tai netikra ir viskas bus tvarkoje.
- Tuomet kokia prasmė žaisti neurožaidimą? Galima paprastą, plokščiame ekrane. Bet tai neįdomu ir jau seniai atgyvenę.
- Tau trūksta aštrių pojūčių? Na, ateik čia...
Vilija čiupo Albiną už diržo ir nusitempė į miegamąjį. Jis nė trupučio nesipriešino.

Komisaras Makintošius kone penkioliktą kartą suko įrašą, išverstomis akimis bandydamas įžiūrėti ką nors neįprasto. Alkonas Likeris, galutinai nusivylęs senio įžvalgumu, atsisėdo ant fotelio ir užsirūkė.
- Nerūkyk mano namuose!
- Kodėl? Įgriso šita smarvė... Nuo ko ji čia... ar tik ne nuo lovos?
- Tiek to, rūkyk. Tai vis dėlto, kas čia negerai? – Aloyzas skubiai pakeitė kalbą.
- Štai tavo dukrelės skraidyklė. Ji ten sėdi su tuo keistuoju berneliu. Dabar atkraipk dėmesį į va šitą skraidomobilį, - Likeris bakstelėjo pirštu į ekrano kampą.
- Na tai kas. Skrenda, susimėto, įsipaišo į sieną. Įprasta skraidyklių avarija.
- Taigi, kad neįprasta. Jei paskaičiuotum trajektoriją, pamatytum, kad ji turėjo susikirsti su tavo dukrelės skraidyklės trajektorija. Galvą guldau, kad čia kruopščiai parengtas sabotažas.
- Jei jau taip kruopščiai parengtas, kodėl taip ir neįvyko?
- Todėl kad aš pykštelėjau jam į vairo mentes, štai kodėl. Kaip alkoholikas, turiu smagią ranką, ar ne?
- Jei tiesa tai, ką tu sakai, tuomet jai gresia pavojus. Išsiaiškink, kur dabar ji gyvena. Mes privalom ją apsaugoti!
- Mes? Na jau ne, aš apsauginiu nedirbu. Išsiaiškinti išsiaiškinsiu, o po to – nebevelk manes į savo purvinus... mėšlinus darbelius.
Trinktelėjo durys. Alkonas stryktelėjo į savo skraidomobilį ir šovė į orą, palikdamas komisarą vėl ir vėl sukioti įrašo.
Staiga prapliupęs saldus lietus privertė šnipą nusleisti žemiau. Skrendant vos poros metrų aukštyje, lietų užstojo viršuje zujančio transporto srautas. Alkonas prisiminė, jog pamiršo prisisegti ir siektelėjo saugos diržo.
Diržo nebuvo...
Likeris dirstelėjo į veidrodėlį ir iššoko per bortą. Ūsuotas pensininkas, pasimaišęs apačioje, tik krioktelėjo ir išleido kvapą. Šnipas akies krašteliu pastebėjo, kaip torpeda pasiveja vis dar ore plevenančią jo skraidyklę, bet sprogimo vaizdu ilgai nesigrožėjo - įsibėgėjo ir šoko į restorano “Pipirkaimis” langą. Langas, aišku, buvo nedūžtantis ir Alkonas keikdamasis nukrito ant žemės krauju plūstančia nosimi. Pastebėjęs netoliese besileidžiančią skraidyklę, o joje – ginkluotus vyrukus, jis nusirito prie žemojo slėgio kanalizacijos ir ją atidarė.
- Na, sužinosiu ir aš, ką reiškia būti komisaru Makintošiumi, - burbtelėjo šnipas ir šoko į skylę.
Vanduo apačioje buvo ganėtinai šiltas. Tačiau Alkonas ilgai nesimėgavo maudynėmis. Vyrukas rado neapsemtą bortą, užlipo ant jo ir nušlubavo į tamsą.
- Kaip iš čia greičiau išsinešdinus, kad kokia nors vietinė undinėlė manęs neprigriebtų?... Arba neuždusčiau...
Tarsi atsakymas iš už nugaros pasigirdo pliuškenimasis ir spjaudymasis. Persekiojantys vaikinai, rodos, nepasišlykštėjo išsimaudyti kartu su juo. Alkonas žvilgtelėjo į laikrodį – be penkiolikos dvi.
- Velniava, jau pražiopsjau  pirmą šachmatbolo Priekulė - Tiltagaliai kėlinį. Velniop tas populiarias tiesiogines transliacijas per Lietuvos DDD TV, jei po to net įrašo nesugeba parodyt! …Darmajiedai... Pala pala... Pirmas kėlinys baigėsi... Pertrauka... O blyn!
Likeris skubiai nukurnėjo prie pirmųjų pasitaikiusių kopėtėlių, užlipo jomis ir atidarė kanalizacijos dangtį. Paskui jį sekę vyrukai pastebėjo šviesą ir Alkonui įkandin pasigirdo žingsniai. Tačiau žingsniams nebuvo lemta priartėti – staiga atūžusi milžiniška išmatų banga nušlavė vyrukus nuo krašto ir nusinešė su savimi į vandens valymo įrenginius.
Alkonas uždarė kanalizacijos dangtį, sėdo į persekiotojų paliktą skraidyklę, pakilo, ir, stengdamasis per dažnai nekvėpuoti, nupleveno namo.