Už jausmo ribos

Už jausmo ribos nebelieka sapnų,
O tylą suaižaitis laikas
Tau paženklina kaktą krauju,
Nes gimei kaip nepaprastas vaikas.
Ir matai tik žmonių likimus,
Bet suprasti jų sielų nenori.
Juk pats tu esi ne žmogus
Tiktai kūną mirtingą nešioji.
Gal todėl taip sunku vakarais
Tau išeiti į švytinčią gatve,
Kur minia prisidengus veidais
Keistume dar skandina vienatvę.