Keliautojas

Vienas.
Kartą gyveno. Arė sau laukus, augino daržoves. Laisvu nuo darbo laiku arė dar daugiau laukų. Ir daržovių, žinoma, daugiau sodino. Suartuose laukuose augo bulvės. Darže – pomidorai, kopūstai. Ir bulvės gražios, ir daržovės. Tada dar daugiau arė ir sodino. Nematė nieko, tik bulves, daržoves, teritoriją link miško, penkiolikos metrų atstumu nuo daržo. To ir užteko. buvo laimingiausias. Nusimindavo kartais. Kai kažkas sugrauždavo kopūstą. Ar bulvę. Bet apskritai buvo laimingiausias.

Du.
Kartą atėjo. Aukštas, didingas, akim spindinčiom išmintimi. Bet akyse nebuvo laimės. Pamatė sodinantįjį daržoves. Prasižiojo kažką sakyti, bet staiga nutilo, nusisuko ir nubėgo link medžių. Tačiau vistiek buvo pamatytas, nužvelgtas tuščiu žvilgsniu, kuriam įspūdžio nepadarė nei didybė, nei išmintis, nei kūno sudėjimas, nei greitas bėgimas miško link. Žvilgsniu, kuris iškart nukrypo į žemę. Atsiprašau, bulves. Bet žvilgsniu, kuris pirmą kartą į bulves pažiūrėjo kažkaip kitaip.

Trys.
Kartą, kraunant bulves į krepšį, viena iškrito ir nuriedėjo link miško. Nuėjo jos paimti. Stabtelėjo ir pradėjo žiūrėti į mišką. Sodinant kopūstą akys sustingo ties debesimi. Nubusdavo naktimis. Nebebuvo toks laimingas. Laimę iš jo vogė miškas, dangus, tūkstančiai nežinia iš kur atsiradusių klausimų. Staiga vėl nubudo. Numetė paklodę. Priėjo daržo kraštą. Ėjo toliau. Penkiolika metrų. Stabtelėjo. Užsimerkė. Perkreiptu veidu žengė dar vieną žingsnį.

Keturi.
Kartą klajojo. Ėjo per miškus, miestus, kaimus. Skaitė, šoko, mokėsi. Stebėjo ir ieškojo. Pažino. Akys pradėjo spindėti išmintimi. Beklajojant kūnas tapo tvirtas ir stiprus. Tapo didingas. Tačiau su kiekvienu nauju veiksmu, su kiekviena nauja pažintim, knyga, mintim laimė nyko. Kiek daug dar nežino, koks trumpas gyvenimas, kiek daug nelaimių, kokia bereikšmė būtis, kaip rasti laimę.

Penki.
Kartą beklajodamas priėjo sodybą. Su ūkininku, atidžiai ariančiu vagą. Laiminga šypsena veide.
- Atėjau iš... – nebaigė. Staiga nusisuko ir nubėgo.
Ūkininkas pakėlė nerimo kupinas akis ir pamatė išnykstantį girioje šešėlį.
Stabteldavo pažiūrėti į mišką. Prabusdavo naktimis. Nebebuvo toks laimingas kaip anksčiau...