Ant žalio kalnelio žvaigždės
paslaptinga šviesa dalinosi,
švelniai susiglaudusios valtys
ežero melduose supos,
giliai atsikvėpė vasaros
glėby užsnūdęs miškas
ir leidosi juodvarniai
lemčiai paklusę.
Akmenim grįstas takas
lyg šviežios rugienos,
kuteno pėdas žaizdotas,
laumėms nepaklusus,
prieš vėją skubėjau,
sutikt, apkabinti,
lyg šviesmečiui praėjus...