Sugrįžau svetimą į nematomą gimdą,
Į negirdimą “la” tarp dviejų “la” natų.
Sugrįžau į Tave, kurios irštvose lindi
Ir nokina vaisius gaivalai. O naktų
Aksominėm paklodėm apsėstas budrumas
Išžudo, išdulkina iki šaknų
(lyg iš kilimo) pojūčius, sąmoningumą,
Išnaikina iš juodraščio ir paraščių.
Nė vienos kibirkšties juodo titnago smūgiuos,
Nė vienam šuliny prarajos nė vienos
Ir nė vieno tikrųjų tėvų. Na o Tu gi
Nesilauki manęs. Negimstu be kovos
Niekada. Niekada per įtrūkusį plautį
Nebekvėpsiu išblukusių jūsų akių.
Panoraminiais žvilgsniais svetur sugrįžau tik
Išduoti savęs. Ir tik dėl svetimų.
Kažkoks nenusakomas leitmotyvas, einantis per jau daugiau nei du ar tris tavo tekstus - gaivališkas, giluminis, moteriškas, skaudantis ir mistiškas.
Stipriai. Taisyklingai. Gracingai. Užtikrintai. Giliai. Penki.
daug anatomijos, bet įdomūs įvaizdžiai, gera liūdna pabaiga, tiko:)))
beje, prieš grįžtant į gimdą turėjo būti patirtas orgazmas - čia ne į temą, priminei anekdotą apie "grįžimą":)
sunkus toks, kai kur skaudus:Nė vienos kibirkšties juodo titnago smūgiuos-ypac
ir ne tik ce
bet ir paradoksu nemaza:sugrizhti svetur(jei grizhtama tai jau turetu but sava , i sava aplinka)
taciau.. visishkas susvetimejimas man dvelkia: net gimda, ar iscios-net svetimos...