+++

Taip slegia ta tyla.
Suvirpa sniege nata.
Balta ranka glosto kaktą.
Atnešk man smuiko raktą.
Ieškau tavęs tarp eilučių
ir tarp baikščių kiškučių.
Stoviu akis sušalus.
Snaigių kelias -
iš akių ant skruostų
pabalusių.
Vėjas snaiges išdraiko.
Krenta šlapios be saiko.
Žemę bučiuoja, tirpsta...
Taip tuščia palieka.
Ir tik dėmė sniege mena,
kad pradūrė varveklis tai,
kas tiki pasaka.
Kas tylą keikia.
Brenda neregys į klaikią
pelkę...
Iš savų snaigių.
Snaigių savų,
kurias pagimdė
akys...
akys.