Visad spėsime išeiti...
neišgėrę rytinio puodelio kavos,
nepabučiavę,
neatsisveikinę...
Išslinkti tyliai
iš šilkinių patalų,
kad nebūtų rytą
nejauku,
pabėgt nuo surauktų veidų,
išvengti priekaištų,
tik ar spėsime,
ar turėsime kur
sugrįžti...?