Rugių varpos

Jis netikėtai atmerkė akis: iš toli toli – gal iš jo sodžiaus, o gal iš sapno – atsklido slopus ir pratisas, taip gerai pažįstamas gaidžio balsas. Jis įsiklausė į blandžią priešryčio tylą, bet nieko daugiau neišgirdo, ir be žodžių pats sau tarė:
– Matyt, pasivaideno…
Kiti  ligoniai  palaimingai  miegojo,  o tas, pats jauniausias,
kuriam jaudrios moterys kasdien atnešdavo gėlių, pūtė net neknarkdamas, tai pamažu ir ji patį apėmė snaudulys, toks lengvas, salsvas ir bespalvis lyg rūkas, padūmavęs virš pievų šienapjūtės rytais.
O kitą naktį, tuo pačiu metu, jis jau  aiškiai  išgirdo giedantį gaidį ir labai stebėjosi, kad tai ne sapnas, tik niekaip nepajėgė suprasti, iš kur čia, tarp miesto mūrų, galėjo atsirasti šitas gaidys.
Stengdamasis nesugirgždinti lovos spyruoklių, jis pamažu atsikėlė, įsispyrė į šlepetes, kurios jo kojoms buvo per didelės, ir nusiyrė prie lango. Brėkšmoj  didelis ligoninės kiemas buvo pilnas apkarpytų  krūmų, asfaltuoti takai drėgnai blizgėjo, kaip ir anapus tvoros sustojusių namų  stogai.
Tie namai jau buvo nebe nauji,  kaimo gyvenvietėje  ne vieną  gražesnį surastum – ir, matyt, viename tų namų gyvena  kadaise iš kaimo  persikėlęs žmogus, dirba kur nors sargu ar lentpjūvės  darbininku, o jo žmona namie vilki kaimiškais rūbais, siaurose lysvėse augina daržoves, laiko vištas, tikriausiai, turi ir katę, ir šunį, tik tas šuva neloja, nes praeina minios žmonių, ir nežinia, kurį aploti, o kurio – ne.
“Gal ir nuo mūsų  krašto tas žmogus”, – pagalvojo ligonis, ir  šita  mintis  šiltai  apliejo krūtinę, šiluma netrukus susitvenkė kairėje pusėje, o iš čia svaigiu bejėgiškumu pasklido po visą kūną.
Ligi lovos nueiti jau buvo per toli, tai sunkiom rankom  atsirėmė į palangę, stengėsi įkvėpti didesnį gurkšnį oro, bet tas oras pasidarė kažkoks sprangus ir nenuryjamas tarytum pakulos. Galva susidrumstė, ir jis neišgirdo,  kaip atsivėrė durys, įėjo budinti sesuo, o po to ir slaugė, kaip jos  atnešė jį į lovą, suleido stiprinančių vaistų, nuo kurių, jis pamažu atsitokėjo. Nors nieko neskaudėjo, bet jautėsi silpnai, tarsi kažkur būtų dingęs visas jo svoris, ir nesinorėjo  nė vienu sąnariu pajudėti. Tada jis ir išgirdo švelnius, bet priekaištingus seselės žodžius:
–  Sakėm, tėvuk, kad nė žingsnio iš lovos. O jūs, pasirodo, didelis išdykėlis…
Žmogus susigėdo lyg išbartas vaikas, griaudžiai nusišypsojo ir užsimerkė. Dabar jis gulėjo aukštielninkas, ir ant baltos pagalvės keistai, gal net kiek juokingai atrodė jo galva: veidas  buvo persisunkęs tirštu kaimo žmogaus nuodėgiu, kuris įsigėrė į visas raukšles, ir tik laukuose niekad nenukeliama kepurė išsaugojo  permatomą  baltumą kaktos, virš kurios stirksojo trumpi resvi  plaukai.
Dabar jis šitaip ir gulėjo, taip gulėti jam buvo patogu, kai nevargindavo  skausmai ir skausmą raminančios procedūros, taip gulėdamas jisai galėjo visas atsiduoti savo mintims, kurias išgai-niodavo tik pas palatos vyrus atėję lankytojai.
Jis laukdavo lankymo valandų, o šiomis valandomis – pa-sirodant moters geltonais plaukais ir šviesiom strazdanėlėm aptaš-kytų veidu. Ji dažnai ateidavo pas savo vyrą, ir iš karto maloniai  nušvisdavo visa palata nuo jos buvimo tarp šių sienų, ir visiems ligoniams tąsyk būdavo geriau.
Jisai jau ne pirmą kartą sugavo save galvojant, kaip pasa-kytų apie šią moterį, jeigu apie ją pasakotų kaimynams sodiečiams.
– Moteris kaip pyragas iš gerų, neišlytų kviečių…
Ir  šitie  žodžiai  jam patiko, bet niekam pasakyti neišdrįso,
tai jie tyliai ir apsigyveno kažkur ji paties buvime, ir kai jie pabus-davo, gražiai šypsodavos jo akys, ir kiekviena saulės nuodegiu per-sisunkusi veido raukšlelė.
Priešryty  jis  visada  pakirsdavo,  laukdamas  gaidžio  gie -
dojimo, kuris jam buvo tarsi gimto kaimo aidas, atsklidęs čia per plačius laukus ir pievas, per tankius miškus ir gojelius ir atsimušęs į storas mūro sienas.
Dabar  kaime  liko jo moteriškė su anūku, duktė gyveno to-   
liau, todėl nebuvo kam dažnai jį aplankyti. Kai jį atvežė per šitokią tolybę į ligoninę, jis prašė žmoną nesivarginti ir atvažiuoti tik tada, jeigu kaime kas nors labai svarbaus atsitiks.
Bet  kur  tau  moteris ištvers? Atvažiavo,  nė savaitės neiš -
laukus, atvežė česnaku pakvipusio skilandžio, kmynais pagardintą sūrį, į buroklapį suvyniotą gniužulą sviesto; atvežė tiek, kad visai talkai būtų užtekę. Jisai gynėsi nuo šitų gėrybių, o jinai klausinėjo apie sveikatą. Jis nieko aiškaus  pasakyti negalėjo, tai kaltai teisi-nosi:
– Aš juk ne daktaras, kad viską žinočiau… sakė, kad liga
praeis.
Į klausimą, ką jam kitąkart atvežti, ilgai jis nieko neatsakė,
paskui paprašė:
– Atvažiuok, kai prasidės rugiapjūtė. Ir atvežk priskynus
rugių varpų. Tų, kur auga netoli mūsų arų. O daugiau… Daugiau man nieko nereikia…
Dėl šio  keisto ir  neįprasto prašymo moteris namo važiavo
ašarodama, skarelės kampu nusibraukdama akis. Autobuse kiek-vienas buvo užimtas savo mintimis, tai jos ašarų  niekas ir nematė.
O  jis  tą  vakarą  ilgai  neužmigo.  “ Anoji  moteris –  kaip
pyragas. Iš gerų, neišlytų kviečių… o manoji kokią? Turbūt kaip bulvė… Taip, taip, kaip bulvė… Tokia pat kasdieniška, įprasta, bet nepamainoma ir soti…”
Ir jis buvo patenkintas tokiu sulyginimu, kelias dienas bu-vo ramus, netgi linksmas. O po to vis dažniau ateidavo į galvą kiti klausimai – paprasti, kaip upelio tekėjimas arba medžių šlamesys –  kažin, ar nenuseko šuliny vanduo, ar karvė nenuzulino grandinės, ar dar nenuvirto pasviręs pakelės kryžius…
Taip šitų minčių palydimos ir ėjo dienos. Keitėsi ligoniai. Jau nebesilankė pyraginė moteris. Jos vyras pasveiko. O jis gulėjo ir gulėjo. Vis dažniau kamuodavo skausmai. Prie jo lovos ant spin-telės stovėjo seselės parūpinta molinė vaza su rugių varpom, kurios subrendo netoli arų.
Kartais tas varpas paglostydavo delnu, bet vis rečiau ir re-čiau: rankos buvo  sunkios, daug sunkesnės negu kadaise visą die-ną laikant  dalgį arba plūgo rankenas. Jis nežinojo, kur dabar šitas rankas bedėti, jos atrodė lyg nereikalingos, ir dėl to jam buvo ne-jauku.
Rudeniop jo veido nuodegis kasdien blyškėjo, papilkėjo kakta. Skausmai buvo vis staigesni ir stipresni, o jėgos  seko. Ir jis tik vieno vienintelio tetroško: atsikelti, stipriai atsistoti ant kojų, palikti šitą didelę ligoninę ir eiti. Eiti pėsčiom ilgu keliu per laukus, pievas ir miškus, į savo tolimą sodžių, iš kurio buvo matyti  dry-žuoti elektrinės kaminai, o parėjus  namo – pasisemti pilną sėtuvę rugių ir apsėti lauką iki tos ribos, kur jis susilieja su dangum…
Priešaušryje giedant gaidžio jis jau negirdėjo. Gulėjo jis aukštielninkas, kažkur žvelgė nebematančiom akim, o ant krūtinės nukritusioj rankoj laikė rugių varpų saują.