Į žolę krenta obuoliai rasoti,
tokia gausa – tai kam gi ją tausoti…
Nuolankiai sunkios varpos dalgio laukia,
naktim virš pievų palšas rūkas plaukia,
svyruokliui gluosniui sidabruoja plaukus,
lyg moteriai - viduramžio sulaukus.
Dar vasariškos karštos dienos,
Rasotos vėsios mėnesienos…
Danguj nutįsęs Paukščių takas
su žvaigždėmis ir paukščiais šnekas…
Rugpjūčio groži stebuklingas,
tu taip dar sielai reikalingas!
Ir kam tu, lape gelstantis, įspėji –
jau metas, metas į rugsėjį…
Žinau, kad laikas. Jau jaučiu –
gamta nedaro išimčių…
Nepermaldaujamas jos ratas –
žydėti, vysti – savas metas.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Tik leiskit dar akimirką pabūti
apsvaigusiame nuo brandos rugpjūty,
kol dar aistringa žalio žiogo serenada
mane, kaip ir anksčiau, naktim iš proto veda…