Afroditė su veidrodžiu

Tu man parodei vėsų, beformį audinį...
    Palietęs rausvą kūną vingriais dūmais
                                              sroveno į kairę
    neįžvelgiamas, niūrus kraštas, blyksėdamas
                                                        melsvais
    bažnyčių kaspinais, skleidėsi tamsiomis
                                                        rožėmis,
    balkšvais šešėliais, medžių šakomis
                                        bespalviame sniege,
    tarp šaknų gulėjo pelenų spalvos numirėliai,
    sumemose judėjo žmonės. Nuo pečių nuslydo
                                                          draperija,
    bet atodrėkis tekėjo į pravertą liūdesio burną,
    ant plikai žvilgančio žalčio virpėjo baltas
                                                            balandis;
    budėjo ilgesys, susivijęs į kamuolį, ir pilkšvus
    ploniausius jo sparnus nešė vėjas, ginė
                                            į pietus rožės šešėlį.
    Pirmąkart gyvenime pozavo išbalusi ledinė
                                                                naktis.
    mums baisu buvo nuogiems, vienišiems,
                                                    gulinti Afrodite.
Tu man parodei ant stipraus siūlo suvertas
    inkvizicijos karūnas, mirties juodumo speigą,
    žvakės liepsną, nuauksinusią bažnyčios navą.
    Ten ėjo baltos moterys ir juodi vyrai. Atskirai.
    Jos - dešinėje, jie - kairėje pusėje.
                                                  Gaudė vargonai.
    slinko blyksniai švininiai. Koks šventas ir
                                                                baugus
    buvo moterų spindėjimas, kokia žiauri, keista
    juodybė vyrų! Tolyn, tamsia nava bedugne.
    Tik minkštas gaudesys. Tolyn.
    Baltos moterys ir juodi vyrai, pilka žemė,
    pilka migla. naktis buvo labai šalta,
                                                      Afrodite.
Tu man parodei švelniai apšviestą veidrodį,
    ramiai siūbuojančią vaiskumo jūrą.
    Iš ten laivas į akis skrenda neregėtas,
                                                      grakštus,
    pakeltom burėm, vyrai ir moterys jame -
                                                išvien. Artėja,
    žalios vilnys, baltos putos, iš dugno pakilę
                                                  perlai
    žydi bėlėmis banguotom, susiglaudę veidai
    prie ryškiai raudono kranto, nusileidžia
                                                  rožiniai
    atspindžiai, tai tu į mus plauki, Afrodite,
    ir svaigiai kvepia plaukai žaliame kambaryje,
    ištisus amžius kvepia bangos žalsvos, užlieja
    orą, sušvilpia karštas vėjas, nusirita pirmas
                                                      griaustinis,
    ir lekia kulkos klaikiai raudonos,
    siauruose prarajose apsiverčia ir išsilydo
                                                        dangoraižiai,
    kyla ir krenta degančios purpuro juostos,
    gatvėmis dunda tamsus, tirštas ritmas į
                                                        begalybę.
    Taip skrieja ir skrieja laivas žavus
    į šviesų, violetinį klubų išlinkimą, Afrodite,
Tu man parodei dvi sparnuotas akis.