Išėjo tėvas

Kai kaimo vyrai gyvastį pakeisdavo į lašinius,                                                                                   
tavęs dar neišrovė, net plaukų nebalino.                               
Išėjo tėvas pats, saulėlydžiu taip sunkiai nešinas,
nes gegužinėje ne taip citavo Staliną.

Išeit padėjo, veltui vežė šiaurėn – kaip į atlaidus.   
Ir gidai pasitaikė, taikė tik į žaliavą.
Žaliavo pievos, akys rangėsi pro langus ratlankiais,
o bėgančius ganydavo švinu su alavu.

Ekskursija užtruko tik penkis metus  ir mėnesį
Šešėliu grįžo – saulės nors nebuvo, erzino.
Paslydo, vedė, amato vaikus daryti ėmėsi.
Gimiau ir aš, daugiau. Vis tiek ne tas jau eržilas.

Raukšlėm kaktoj jam pasirašė raidėmis be nosinių.
Iš nosies po masažų šaipėsi net spragilas.
Neskaitėm užkaltos burnos ir niekad nežinosime,
kodėl sode jis skerdė smuiką, tylą žagino.

Iš atminties prikėlė seno kaimo žiogą smilgose,
kai lankstesni į kairę grojo, jis - į dešinę.
Matyt, diena per daug nuo ašarų žeme sužvilgo, nes
išėjo kartą pats, saulėlydžiu dar rytą nešinas.