Išrinktasis 5.Abejonės

Dvidešimt klūpėjo aiktšelėje ir meldėsi. Buvo svaiginančiai ramu. Katanas atsistojo ir tarė:
-Mokiniai, kaip manote, kas yra didžiasias mūsų priešas?
-Tamsieji riteriai, - choru atsakė vienuoliai.
-Nagi, pagalvokite dar kartą. Dvidešimt kariauja prieš Tamsiuosius riterius, gydytojas kovoja prieš ligas, žemdirbys kovoja prieš sausrą. Tačiau visi žmonės turi bendrą priešą.
-Gal blogį? - paklausė Tornas.
-Vaikine, blogis tai tik žodis, - aiškino Katanas, - kiekvienam jis turi skirtingą reikšmę. Pavyzdžiui gatvėje radai šimtą auksinių. Tu džiaugiesi, galvoji, kaip visus metus vartysies tarsi inkstas taukuose. Naktį tave užpuola plėšikas. Jis duria peiliu tau į nugarą, atima pinigus ir pabėga. Tau tenka kęsti nežmoniškas kančias, iš paskutiniųjų stengiesi nenumirti. Tuo momentu keiki dievus sakydamas: ”kodėl radau tuos prakeiktus pinigus?! ” Tai kaip gali laikyti pinigus gėriu, jei dėl jų vyksta žudynės. Tačiau negali sakyti, kad pinigai blogis, nes jie padeda pilnavertiškai gyventi. Viskas priklauso nuo aplinkybių. Be to, blogis ir gėris yra neatsiejami dalykai. Juk negalėtum džiaugtis maistu neišalkęs ir nevertintum poilsio jei niekados nubūtum dirbęs. O svarbiausia, kad niekada nematęs karo nevertintum taikos. Tai reiškia, kad pasaulis niekada nebus vien tik geras. Turi būti pusiausvyra, o Tamsieji riteriai bando ją sugriauti. Ar dar kas nors turi ką pasakyti?
-Manau, kad mes patys esame didžiausi savo priešai, - nedrąsiai pratarė Kvenas.
-Teisingai. Argi nesmerkiame savęs už netyčia išsprūdusius žodžius? Argi nepykstame, kai lemiamu momentu sudreba ranka, ir viskas nueina veltui? Turime įveikti save, savo baimes, savo silpnybes ir tik tuomet galėsime kautis prieš Tamsiuosius riterius. Gajos gyvybės eleksyrui pagaminti reikia dešimties dienų. Septynias iš jų skirsime treniruotėms, o per likusias tris turėsime įvykdyti mums skirtą misiją. Žinau, kad nesate kvailiai ir tikriausiai suprantate, jog daugelis žus kovoje prieš Sotaną, tad savo lemtį turite pasitikti be baimės. Didžiuokitės, jog kaunatės už Potą ir jeigu mums lemta mirti – tebūnie!
    Katanas apsigręžė ir patraukė link šventyklos. Vienuoliai sekė iš paskos. Dvidešimt įžengė į erdvią salę. Pro langus skverbėsi ryški šviesa, išryškindama sienoje mirgančią mozaiką. Patalpos centre stovėjo didelis apvalus akmeninis stalas. Ant šalto lygaus paviršiaus raitėsi ilga gyvatė. Jos žalioje odoje vietomis spindėjo geltoni žvyneliai.
-Pažvelkite į ją, - tarė Katanas, - jos iltyse slypi galingi nuodai, kurie pribaigia žmogų per dvi minutes. Ar kas nors iš jūsų išdrįs pabandyti sučiupti šią gyvatę?
-Aš pamėginsiu, - nė nedvejodamas apsisprendė Oforas ir žengė prie stalo. Gyvatė atidžiai stebėjo kiekvieną žmogaus krustelėjimą. Vienuolį išpylė prakaitas. “Rizika didelė, bet man privalo pasisekti” – mąstė jis. Vienuolio ranka pamažu artėjo. Staiga Oforas griebė gyvatę, tačiau slidi padaro oda padėjo jam išsprukti iš rankos ir gyvatė tvirtai įsikabino žmogui į nykštį.
-Ne, - sušuko jis ir nusikratė gyvatę. Du maži raudoni taškiukai tarsi giltinės akys žvelgė į Oforą.
-Nusiramink, - tarė Katanas, - dar turi dvi minutes. Suprask, tai neišvengiama, todėl nėra ko bijoti. Nuodai jau sklinda po tavo kūną. Kaip manai, kodėl tau nepavyko?
    Oforas nežmoniškomis pastangomis susitvardė ir prabilo visiškai ramiu balsu:
-Aš nesitikėjau, kad ji bus tokia greita. Man anksčiau yra tekę gaudyti gyvates, bet niekados nebuvau sutikęs tokios vikrios.
-Tačiau tikėjai, kad pavyks. Kas tau sutrukdė?
-Baimė. Aš žinojau kuo tai gali baigtis, o dabar…
    Vienuoliai sunerimę stebėjo Oforą. Katanas šyptelėjo ir tarė:
-Ji judėjo taip greitai, nes aš ją užvaldžiau ir, perskaitęs tavo mintis, žinojau kaip pulsi, todėl lengvai priverčiau ją apsiginti ir įkąsti.
-Mokytojau, bet juk aš mirsiu… - sušnibždėjo Oforas.
-Vis dar nesupratai? Ši gyvatė nenuodinga, tave nuodija baimė. Juk žinojai, kad bijant judesiai darosi lėtesni ir netikslūs?
    Vienuolis pritariamai linktelėjo.
-Tuomet atsakyk: kodėl sąmoningai sau kenkei?
-Aš… aš net nesusimąsčiau. Tuo momentu mano galvoje sukosi visai kitokios mintys.
-Supraskit, baimė neduoda jokios naudos, todėl atsikratykite jos. Turite išmokti viską akimirksniu apgalvoti ir niekuomet nebijoti. Apgalvokite mano žodžius.
    Katanas užsimerkė ir pradėjo medituoti. Vienuoliai pasekė jo pavyzdžiu. Kvenas susimąstė: ”Mokytojas teisus, tačiau kaip nejausti baimės, kai priešas tyko tavęs tamsoje arba kai tavo draugas kruvinas raitosi ant žemės”. Po gero pusvalandžio Katanas atsimerkė ir tarė:
-Mokiniai, per šias septynias treniruočių dienas draudžiu jums bendrauti. Jeigu užsimegs draugystė, negalėsite ramiai kautis, tapsite priklausomi. Mes turime būti komanda, bet jokiu būdu ne draugai. Draugystė įaudrina emocijas ir susilpnina žmogų. Dvidešimt norėdami tapti tikrais kariais privalo nugalėti baimę. Prieš tai turite suprasti, kad ji visai nereikalinga. Tai nelengva užduotis, todėl privalote rimtai pasistengti. Dabar eikite pasivaikščioti ir grįžkite tik vakare. Žinau, jog Potas jus pasirinko ne veltui ir tikiu, kad vakarinę maldą pradėsite įveikę savo silpnybes. Sėkmės.
    Katanas atsistojo ir išėjo iš salės. Vienuoliai kurį laiką sutrikę sedėjo, tačiau po minutės patalpa liko tuštutėlė. Tik gyvatė tįsojo ant stalo.
    Kvenas išėjo į aikštelę ir apsižvalgė. Tartarianų kalnai, apčioje apaugę tankia giria, stiebėsi į dangų. Viršūnėse baltavo ledinės keteros. Saulė skaisčiai švietė kiek praskaidrindama niūrią vaikino nuotaiką. Kvenas atsispyrė nuo žemės ir nusklendęs atsisėdo ant aukščiausios šimtametės sekvojos šakos.
    “Kodėl Potas pasirinko mane, - mąstė vaikinas, - jei ne jis, dabar ramiai dirbčiau rytinius darbus nuobodžiame vienuolyne. Ar teisingas toks likimas? Dievas pasinaudos manimi kaip įrankiu, kad padėčiau įvykdyti jo tikslą – išgelbėti žmoniją. Apskritai, kodėl reikia mus gelbėti? Ar žmonės to nusipelnė? Juk mes sugadinome pasaulį. Žemės skersai išilgai išvagotos negailestingų karo nagų. Žūva vyrai, vaikai, moterys. Tironai valdo pasaulį. Tačiau kodėl žmonės nori būti karalias ar imperatoriais? Iš pradžių džiaugiasi jais tapę, o vėliau įklimpsta baimėje. Jie negali ramiai gyventi, nes tūkstančiai žmonių tik ir svajoja nusispjauti ant jų kapo. Valdovas turi žmonių, kurie ragauja jo maistą, tikrindami ar neužnuodytas. Naktį miega su šarvais ir kardu lovoje. Jį saugo šimtai asmens sargybinių, kuriuos stebi kiti, ieškodami išdavikų. Tačiau stebėtojai irgi turi būti sekami, nes išdavikų gali pasitaikyti ir tarp jų. Ir dėl ko visa tai? Dėl valdžios? Kokia beprasmybė…”
    Kvenas atsiduso ir pažvelgė į kalnus.
    “Kiek daug šie milžinai matė per savo gyvenimą. Tikriausiai regėjo šimtus mūšių, jūras pralieto kraujo. Stebėjo, kaip įvairūs  karaliai skelbdavo karus dėl įvairiausių smulkmenų. Ir kokia šių nesibaigiančių žudynių prasmė? Kas po jų pasikeitė? Mirė daugybė karių ir visiškai nekaltų valstiečių, atsirado naujų tironų siekiančių valdžios. Žmonija per amžių amžius nesimoko iš klaidų, o tiksliau sakant nė nemėgina mokytis. Tai kodėl aš turiu padėti Potui įveikti blogį? Juk jis toks pats sąvanaudis kaip ir visi. Pajuto jog iškilo pavojus jo gyvybei ir subūrė Dvidešimt. Kodėl aš privalau žudyti vardan jo? Juk žudydamas nieko nepakeisiu, tik bus pralieta dar daugiau kraujo. Man jau bloga nuo karų. Mano tėvai žuvo per Haridirų antpuolį. Prakeikiau tą dieną, prakeikiau barbarus, prakeikiau visą pasaulį. Ne, aš tikrai nekariausiu. Dvidešimt, tai tik dar viena žudikų gauja. ”
    Apačioje kažkas sušnarėjo. Pro tankias sekvojos šakas brovėsi Tamsusis riteris. Jis priartėjo ir išsitraukė juodą žvilgantį kardą. Vaikinas apatiškai žvilgtelėjo į tamsųjį karį ir tarė:
-Nagi, paskubėk.
    Staiga juodasis riteris pradėjo keistis ir jo vietoje atsirado Katanas.
-Dėl vieno dalyko turiu tave pagirti, - pasakė jis, - tu neišsigandai. Tačiau kodėl net nesiruošei kautis?
    Kvenas neatsakė.
-Tave kankina abejonės, - perskaitęs mokinio mintis tarė Katanas, - nusprendei nekariauti?
-Kam klausiate jeigu viską puikiai žinote? – irzliai paklausė Kvenas.
-Dabar suprantu, kaip tau sunku, tačiau suprask: tamsa gyvena purve ir, norėdamas ją sunaikinti, pirmiausia turi įbristi į tą purvą. Tik nugalėję Tamsiuosius riterius trumpam grąžinsime taiką į žemę. Juk negali sudėjęs rankas žiūrėti kaip tamsa užvaldo pasaulį. Tokios mintys stumia tave į gilią melancholiją. Jos tau nereikalingos lygiai taip pat kaip ir baimė. Toks mąstymas kenkia, atsikratyk jo. Turi garbingai pasitikti savo lemtį, nes tik taip užsitarnausi vietą Dangaus Dvaruose.
    Mokinys minutėlę pagalvojo ir tarė:
-Ačiū, mokytojau, jūs atvėrėt man akis, jau buvau išklydęs iš kelio, bet antrą kartą klaidos nekartosiu.
    Kvenas atsilošė ir nuslydęs nuo šakos ėmė kristi apačion. Palei pat žemę staigiai išvengė susidūrimo ir pasileido link kalnų. Vaikinas skrido taip greitai, kaip dar niekados nebuvo skridęs. Jis jautė viduje kunkuliuojantį pyktį, tačiau tai buvo šaltas pyktis, ir jis degė ne skaisčiai raudona ugnimi, o tvirta neplaužiama mėlyna liepsna. Šis pyktis ne silpnino, o teikė stiprybės. Jis pyko dorai, gailėdamas valstiečių, įkinkytų į vergų jungus, savo tėvų, nuskriaustųjų ir tų, kurie dar bus nuskriausti.
    Vienuolis karingai suraukė antakius ir sušnibždėjo:
-Aš nepasiduosiu.