Košmaras

Jau sukako mėnuo, kai Mariana, mano žmona, pastojo. Mes vaiko labai norėjome ir stengėmės, bet, dėl ankščiau Marianos patirto persileidimo, pastangos ilgai buvo bevaisės. Taigi pasižiūrėję į kalendorių ir pamatę, kad sukako jau mėnuo, mes labai susijaudinome ir... Dabar aš gulėjau apkabinęs ją per liemenį ir šypsodamasis žiūrėjau į gilias ir mėlynas jos akis. Netrukus aš užsnūdau, bet po kelių akimirkų pakirdau pažadintas šalto vėjo gūsio. Apsidairęs pastebėjau, kad visi langai uždari, o Marianos nėra šalia.
  - Tomai! - pakvietė mane žmona, tačiau vardą ji ištarė taip keistai: vingriai, bauginančiai ir tuo pačiu viliojančiai. – Tomai? – Šįkart šiek tiek jautėsi ir klausiamoji intonacija.
  Iš pradžių pagalvojau, kad Mariana vonios kambaryje, tačiau jame buvo tamsu, o balsas nutolęs.
  „Ji tikriausiai vaikų kambaryje“, - pagalvojau aš.
  Pastarąjį įrengėme prieš savaitę. Nuo tada ji mėgdavo ten būti ir svajoti apie už kelių mėnesių gimsiantį kūdikį. Aš nebedelsiau ir, užsimetęs chalatą, išėjau iš miegamojo. Pasukęs vaikų kambario link, aš pastebėjau pirmame aukšte iš virtuvės sklindančią šviesą. Supratęs, kad Mariana virtuvėje, aš apsigręžiau ir nulipau žemyn. Priėjęs prie virtuvės išvydau žmona su virtuviniu peiliu rankoje. Ji atsipjovė kelias riekeles sūrio bei duonos. Pagaliau ji pajuto mane ir atsisuko:
  - Aš tave pažadinau, brangusis? Atsiprašau. Žinai, aš dabar turiu valgyti už du, - ji nusišypsojo.
  Aš norėjau kažką ištarti, bet man lyg suparalyžavo, negalėjau net akių pajudinti.
  - Taip, - pasigirdo šaltas vyriškio balsas.
  Netrukus aš jį pamačiau, tačiau veido įžiūrėti negalėjau, jis buvo atsukęs man nugarą. Mariana visiškai nenustebo, atrodo ji kreipėsi būtent į jį, o ne į mane (nejaugi ji manęs nemato). Ji padėjo peilį ant stalo ir ištiesė rankas vyriškio link, o aš, negalėdamas nei judėti, nei kalbėti, privalėjau viską stebėti. Staiga vyriškis čiupo peilį ir smeigė moteriai į krūtinę. Jos veidą perkreipė skausmas, sumišęs su nuostaba ir siaubu, o mano gerklę plėšė nenumaldomas klyksmas. Aš stengiaus judėti, išsižioti, bent užsimerkti, bet visos pastangos buvo bergždžios, aš net pravirkti neįstengiau, nors jaučiau, kaip tvenkiasi ašaros. Tačiau tuo viskas nesibaigė. Vyriškis priklupo prie susmukusios Marianos ir... Dieve, perpjovė jai pilvą ir... ir... išėmė... neseniai užsimezgusį kūdikį. Paėmė jį ant rankų ir pradėjo sūpuoti. Tada man vėl pradėjo paklusti mano gerklė, ir iš jos išsiveržė klyksmas, skausmingas, kupinas gailesčio bei neapykantos.
  - Penki, keturi, - pasigirdo švelnus vyriškas balsas. Jis nepriklausė nepažįstamajam. – Trys, du, vienas, pabusk! – ir viskas pradėjo blukti, bet paskutinę akimirką nepažįstamasis pasuko galvą iš lempų šviesas, ir aš išvydau jo veidą. Aš atpažinau žudiką. Jis buvo Tomas Angelsonas – jis buvo aš.
  Viskas pradingo. Aš gulėjau pririštas ant kušetės ir klykiau kiek leido jėgos, o šalia sėdėjo daktaras baltu chalatu. Jis pabandė mane nuraminti, bet galiausiai suleido vaistų, greičiausiai raminamųjų, nes viskas aplink apsiblausė.

  Daktaras Betaras išėjo iš Tomo Angelsono palatos, o prie jos jau kuris laikas lūkuriavo keletas policijos pareigūnų. Pasirodžius daktarui jie pasimuistė ir vienas paklausė:
  - Na ir kaip?
  - Kaip ir seniau, nieko. Jis nepajėgia prisiminti, kas tai padarė. Aš juk sakiau, kad šis žiaurus įvykis paveikė jo sąmonę bei atmintį negrįžtamai.
  - Vis tiek ačiū už sugaištą laiką.
  - Niekis, - daktaras paspaudė ranką pareigūnui. – Jums teks ieškoti atsakymų kitur. Sėkmės!