Gondola atsiiria ruduo.
Iš po irklų jam tykšta vanduo.
Ant kranto laukia mylimoji -
Vasara, ranka jam moja.
Spalvotų žiedų vainiku
Papuošia ji galvą laiku.
Koketiškai žvilgčioja, laukia –
Gi jos mylimasis atplaukia!
Balsvą ranką ištiesia jinai:
“Branguti, žiūrėk - ką matai! ”
O jis tiktai dėbt abejingai –
Ir kas, kad ji žiūri svajingai...?
Irklininkui nebeįdomu –
Juk turi jis visą galybę žmonų!
Meilužės gi žiemos,
Kol bėga jo dienos.
Bet JI to pakęsti negali-
“Paliksiu šią nuoskaudų šalį! ”
Neliesiu aš krištolo ašarų,
Nelaistysiu lapų rudų...
NEREIKIA...