Ir nuvažiuoja,
dar vienas keturratis,
pilnas kūnų
ir glemžiantis mintis,
ąsočiuose nugirdytas,
dar vienas keturratis,
apsidangstęs gulbėm
ir kvepiantis
prancūzišku tabaku,
ispaniškom aistrom ir
parsidavusiom tautietėm-
keturlypėm...
Ir antras-
atsimeni, kai paskutinį kartą matėmės? žanduos raudonis,
o kūnas nuogas-
natiurmortas-
tik mūzos išsidangstė
plyšiuos langų,
pasikeitusios paskirtimis-
nuo skersvėjų jaunus poetus
gina-
net jos nevisagalės...
Dviveidis,
paskutinysis maršo samurajus-
žalios arbatos brolis,
kavos pupelių priešas,
paskutinysis,
aguonomis tarpudančius
pasidabinęs
ir skelbiantis
apie rytojų niekados-
juokingas,
šleivas ir susirietęs tarsi kuprius,
tik kiek per žemas
ir Esmeraldos
nevertas vargeta,
bet paskutinis,
kvepėtu viltimi,
bet dvokia sėlenom,
ir jaustų,
bet paskutinis-
dar net neprasidėjęs...