vakaras prie marių

Kai kurie daiktai turi savotišką spindesį. Ypatingu būdu suderintos drabužių spalvos prieblandoje, bespalvis, bet vaizduotėje įgaunantis apčiuopiamą formą eilėraščio oksimoronas, jaudinančios daiktų briaunos ir atbrailos arba ypatinga mintis, susieta su jutimais magiškuoju būdu, blyksteli savotiška nematoma šviesa, užčiuopiama dantimis ir visais kitais pojūčiais, bet neapčiuopiama ir niekaip neperprantama. Dabar gi sukandęs stalo kraštą stebėjau prieblandos virsmą į tamsą ir negalėjau patikėti, jog nesugebu nekreipti dėmesio į smulkmenas.
  Antanas sugebėdavo, - galbūt tuo Gertrūdai ir patiko. Dabar glostė stalviršį ir nesustodamas kalbėjo. Kažkada, dar vaikystėje, maniau, jog kilnūs žmonės paprastai sėdi kampe ir žiūrėdami iš padilbų oriai teisia neperprantamais, žodžiais neišreikštais žvilgsniais, tačiau Antanas buvo ne toks. Plepėdavo be perstojo ir apie viską, ką tik užgriebdavo jo nerimastingos akys ar užčiuopdavo pirštai. Pakiliai įsitraukęs į pokalbį apie alchemiją jis, pats to nejusdamas, kartas nuo karto vis trinktelėdavo stalą ir dantimis pajusdavau nemalonų šipimą.
  Plepus, iš pirmo žvilgsnio paviršutiniškas, Antanas buvo tikras aristokratas- spindintis žmogus. Spindintis savo gracija, kalbėsena, karštais žvilgsniais, rankų judesiais ir, svarbiausia, kažkuo kitu. Kalbėdamas apie viską, jis anaiptol ne viską įsileisdavo į savo pasaulį ir pripažindavo egzistuojant. Oriai, lyg pasaulio šerdis, jis pats rinkdavosi, kokioms planetoms apie jį suktis.
  - Dar nenusibodo? - savotiškai šyptelėjęs paklausė ir atsirėmęs į kėdės atkaltę ištiesė ranką link lempos jungiklio ir įjungė šviesą. Papurčiau galvą ir pastebėjau krustelėjusį šešėlį lempos spiginamame stalviršyje, - visada pastebėdavau tokius dalykus. Žiūrėdavau į viską, kas papuldavo po akimi, o Antano pats žvilgsnis mokėjo nuspręsti, kurie daiktai matomi, ir kurie- nematomi. Aš pastebėdavau bet ką, jei tuo metu nebūdavau įsitraukęs į apmąstymus, - palangę, kambario kampą, besileidžiančią saulę- ir taip nuo pat rytinio dantų šepetėlio, kurį sėdėdamas ant vonios krašto staiga praregi, - tada prasideda tikrasis pabudimas ir pirmasis daiktas iš daugybės kitų, tą dieną dar įsiveršiančių į akiratį. Po jo jau pastebi visus- užkliuvusią už akių reklamą troleibuse ar įlipusio žmogaus veidą.
  Regėjau stalviršyje Gertrūdos šypseną. Antanas niekada to nepastebėdavo, bet visuomet matydavo jos esmę, - vieną kartą po eilinio komplimento ji man taip ir pasakė. Pilką, kvepiantį dumblu ant marių kranto nusileidusį vakarą, dideliame parke su šviestuvais, suoleliais, skulptūromis ir jūros dvelksmu ji ramiai kalbėjo, o aš tik klausiausi ir nieko nesakiau, ir pamažu man vėrėsi akys, pamažu ėmiau įsisąmoninti, jog ją praradau. Praradau ne anksčiau, o tada- ją suprasdamas ir tyliai pasitraukdamas į pašalę. Praradau gerdamas marių pliuškenimą į dokus, stebėdamas susikibusias porų rankas ir klausydamasis jų žingsnių (nuo to laiko visada nemėgdavau savųjų). Nesulaukusi atsakymo ji tyliai nuėjo.
  Paryčiais sugrįžęs namo, prie durų radau Antaną, susiglamžiusį ir dar neišsiblaiviusį, nugriuvusį ir miegantį per tris laiptus. Pakėlęs neišgertą butelį kiek trūktelėjau ir nutempęs Antaną virtuvėn užbaigiau likusį gėrimą. Ilgai žiūrėjau jam į veidą, tokį šlykštų, nearitokraštišką, bet neišreiškiantį esmės, mečiau žvilgsnį pro langą į saulės nutviekstą mišką ten regėdamas už medžių pasislėpusias marias ir nejučia paleidau butelį į sieną. Tada užmigau.
  - Kažką užsigalvojai, - gurkštelėjo arbatos Antanas ir pastebėjo:
  - Tu šiandien labai liūdnas.
  Pakėlęs galvą ilgai ir tiriamai žiūrėjau jam į akis, tačiau jokio įtartino lėliukės krustelėjimo nesulaukiau.
  - Mateisi vakar su Gertrūda? - paklausiau.
  - Maniau, kad ji buvo su tavimi. Kas nors atsitiko?
  - Ne, - spoksojau į jo veidą ir niekaip nesuvokiau, kaip galima regėti kitus pasaulius. Jeigu Antanas autobuse skaitydavo knygą, aš visuomet spoksodavau į kokios nors moters raudoną šaliką. Kai būdavo linksma, juokdavausi, kai liūdna, liūdėdavau, - tik iš to ir susidėjo mano gyvenimas, iš paprastų, nesudėtingų veiksmų.
  - Ar žinai, kad ugnis turi sielą? Ji vadinama salamandra, - Antanas staiga susimąstė ir energingai pradėjo pokalbį. Tikėjau jo nuoširdumu, - jis buvo spindintis žmogus, nepaliestas žemės, ir nematantis stalo, tačiau sugebantis gerai aprašyti jo esmę eilėraštyje. Sėdėjome visą vakarą mano virtuvėje, nutviekstoje besileidžiančios saulės ir lempos šviesos, papilkėjusioje nuo cigarečių dūmų, jaukiai kvepiančioje dumblu, ir rūkėme. Pasimuisčiau, atsirėmiau į kėdės atkaltę ir kartas nuo karto patraukdamas dūmą ilgai ir nervingai stebėjau žmogaus, reginčio ugnies sielą, šypseną.