Tylusis pasaulis

Ši mergaitė gyvena tyliame pasaulyje. Niekas jos nesupranta, o ir suprasti gal nesupras niekada. Tiesiog Skaistė gyvena savame, nebyliame pasaulyje. Jos mintys neišsakomos, o jei jas užrašytum – būtų per daug painu ką nors suprasti. Ji dažnai mąsto apie gyvenimą, apie gamtą, kurią taip baisiai niokoja žmonės... Ir išvis, jai taip ir lieka nesuprasti žmonės. Ji jų nemyli. Geresni draugai Skaistei yra medžiai, gėlės, vabaliukai. Kai mergaitei būdavo liūdna, ji išsikalbėdavo gėlei ar vabaliukui, kai būdavo labai išvargusi nuo kasdienybės – apsikabindavo medį ir iškart palengvėdavo. Su mama mergaitė kalbėdavo gestų kalba. Draugų Skaistė neturėjo, taigi dėl susišnekėjimo problemų nebuvo. Bet vis dėl to ši ramybė turėjo kažkada baigtis.
    Skaistei suėjo septyneri metai, ir mama susimąstė iki šiol nepaliesta tema: “O kur mano mergaitė mokysis? “. Ir kiek kartų Skaistės mama su mergaite klabėdavo, atsakymo sulaukdavo to paties: „Aš noriu mokytis normalioje mokykloje, kur mokosi paprasti vaikai, normalūs vaikai. Noriu būti tarp jų! ”.
   
    - Bet jūsų mergaitė – nebylė! Kaip vaikai galės tarpusavyje bendrauti? Gerbkite ir mokytojų darbą. Juk bus labai sunku mokyti toki vaiką...
    - O kuo Skaistė skiriasi nuo kitų vaikų? Tik tuo, kad jos balso stygos užspaustos, ir ji negali kalbėti, bet tai nereiškia, kad ji negali mokytis su galinčiais kalbėti! Ar jūs įsivaizduojate, ką aš turėčiau pasakyti vaikui, kuris be galo nori mokytis šioje mokykloje, kad jis joje nesimokys, nes yra nebylys? Jūs tikras beširdis!
    - Gerai. Jūsų mergaitė galės mokytis šioje mokykloje, bet su viena sąlyga. Ją mokys taip, kaip ir kitus vaikus. O jeigu mokytojai skųsis – turėsite jau kažkaip paaiškinti savo dukteriai, kad jai tarp kitų mokytis negalima.
    Štai toks pokalbis vyko tarp Šv. Kristoforo mokykloj direktoriaus ir Skaistės mamos.

    „Na, ir ką sakė mokyklos direktorius? Aš priimta? “ – savo mikliais pirštukais paklausė mamos Skaistė. „Taip, nuo pirmadienio galėsi eiti į naująją mokyklą. “ Skaistė laiminga apkabino mamą, po to nubėgo į savo kambarį.
    Skaistės kambarys buvo nedidukas, jaukus. Sienos mėlynos, kaip dangaus skliautas, ant lubų priklijuota daug fosforinių žvaigždučių, kurios užgesinus šviesą, šviesdavo. Bet ne tai buvo svarbiausia. Prie lango stovėjo senas rašomasis stalas, ant kurio gimė daug mergaitės kūrinių. Kėdė taip pat buvo nepaprasta. Tai buvo taip pat sena, medinė kėdė, ant kurios mergaitė, kai jai būdavo nuobodu piešdavo. Kėdė buvo apipaišyta iš visų pusių. Už tad ši kėdė tikrai skleisdavo ypatingą galią, nes kai kas benuobodžiaudamas, ar liūdnas atsisėsdavo ant kėdės – tuoj pat pajusdavo jėgų antplūdį. Tik kad nedaug kas sėsdavosi ant tos kėdės, tai to pagrįsti Skaistė negalėjo.
    Ir štai ji sėdi ant ypatingosios kėdės, rankose laiko mažą akmenuką, su kuriuo dažnai kalbėdavosi. Pašnekesys vykdavo akių kalba. Tai kaip monologas. Skaistė išpasakodavo šiam akmenukui viską, ką galvoja. Tai galima buvo pavadinti keistuoju jos dienoraščiu. Šį kartą nebylė pasakojo, kaip pasiruoš naujai mokyklai. Įsivaizdavo, kaip vaikai su ja bendraus, ir kaip ji su vaikais. Kadangi mergaitė nėra bendravusi su savo bendraamžiais, tai įsivaizdavo kiek kitaip...

      Tyla. Lyg nebylusis ryto eskizas. Štai prie stalo sėdi mergaitė, gurkšnoja šiltą arbatą. Mama stovi jai už nugaros. Į dailią kasą pina tiesius, šviesius mergaitės plaukus. Viskas lyg ir natūralu, tik ta tyla. Skaistė taip linksmai šypsosi. Ji eis į mokyklą. Ji bus tarp savo bendraamžių. Ar gali kas nors būti geriau? Bet tikriausiai mergaitė klydo...
    Mama su dukra eina tiesiu takeliu link Šv. Kristoforo mokyklos. Jau matosi kiemas. Mokyklos durys. Jos jau visai čia pat. Atidaro mokyklos duris. Visi vaikai lyg netyčiom pažiūri į jas. Mama su dukra vos nepasiklydo tokioje didelėje mokykloje ieškodamos Skaistės būsimosios klasės. Bet pagaliau rado. Klasė buvo gelsvomis sienomis, rudomis grindimis. Suolai čia buvo tvarkingi, nedideli. Mokytojos stalas prie lango, kur kaip tik ir sėdėjo nedidukė, trumpais gelsvais plaukais mokytoja. Ji švelniai nusišypsojo. Skaistė buvo per daug susijaudinusi, kad parodytų kokią malonią veido išraišką. Mokytoja priėjo. Mama paaiškino, kad tai naujoji mokinė jos klasėje. Tada mokytoja kažkaip nenatūraliai šyptelėjo. Atrodė, kad tai veikiau susiraukimas, o ne šypsena. Skaistė tik nusuko akis kiton pusėn.
    Kai per pirmąją pamoką mokytoja pristatė naujokę, Skaistė jautėsi keistai. O gal kas nors parašys jos papasakoti apie save? Kaip sureaguos vaikai, kai ji negalės ištarti nė žodžio? Visi vaikai keistokai žiūrėjo į naujokę. Gal kiek spaudė Skaistę savo kietais žvilgsniais. Mokytoja naujokę pasodino prie mergaitės trumpais, kiek garbanotais rudais plaukais. Ji Skaistei šyptelėjo, ji atsakė taip pat, tik kiek droviau. Kai mergaitė paklausė, kaip Skaistei sekasi, ji nieko neatsakė. Ką dabar daryti? Ji juk manęs nekęs! Sukliokė tik kiek susiraukė ir pradėjo kažką rašyti į sąsiuvinį. Po to įvykio vaikai, kurie dar mėgino ko nors paklausti Skaistės tiesiog susiraukę nueidavo. O juk mergaitė nepuls aiškinti, kad yra nebylė. Taip visi naujieji jos klasiokai net nenorėjo bendrauti su ja.

    Skaistė guli ant savo lovos, tyliai kūkčioja. Kaip ji galės eiti į tokią mokyklą, kur jos niekas nemėgsta?
    Ir taip būdavo kiekvieną dieną po pamokų, kai mergaitė grįždavo iš mokyklos.

    Nuo to laiko jau praėjo du mėnesiai. Nuo medžių nukritę visi lapai, o lauke jau oras šaltas kaip žiemą. Ir kaip tik tokiu bjauriu oru mokytoja sumąstė surengti ekskursiją. Žinoma, niekas neprieštaravo. Bet jeigu kas bent būtų susimąstę, kad vienas žmogus nė negali garsiai išreikšti savo nuomonės! Taip ir liko neišgirsta, ką dėl ekskursijos mano Skaistė...
    Ekskursija turėjo vykti po Molėtų Observatoriją. Buvo gana įdomu, bet kai gidas visų klasė, ar ką nors žino apie Saulę – niekas neatsakė, o juk Skaistė tiek daug buvo apie tai skaičiusi! Mergaitės akyse pradėjo kauptis ašaros. Ji nebežinojo, kodėl ir kaip, bet ta baisi kasdienybė ją iškrovė. Visi vaikai, mokytoja sužiuro į ją. O taip, juk ji prie klasiokų! Mokytoja visiems vaikams pasakė, kad paliktų ją ramybėje, kai visi vaikai nuėjo – mokytoja priėjo prie Skaistės, pritūpė ir apkabino. Bet šis apkabinimas buvo šiltas. Mergaitė jautė, kad mokytoja tuoj ims ir pravirks...
    Kai Skaistė pasivijo kitus vaikus, prie jos priėjo Rūta. Tai viena mergaitė iš jos klasės. Ji švelniai nusišypsojo:
    - Nenusimink taip, nesvarbu, ar tu gali kalbėti. Juk jausmus galima perduoti ir akimis, veido išraiškomis. – šyptelėjo. – Ar nori su manimi draugauti? Galėtume sėdėti viename suole...

    Skaistė sėdėjo ant savo ypatingosios kėdės, rankose laikė savo akmenuką...