kai pusryčiaudavom su tėvu
mėgdavau žiūrėti į jo rūstų veidą
pasidažęs lūpas burokų sunka
bijodavau paklaust kodėl visad tik mudu
šaukštu srėbalą semdamas
mano mintis išteliuskuodavo
ašutiniu botagu nerimą vijo -
iš pradžių aš, po to tu,
ką, knygų neskaitei?
O man ramybės vis tiek nėr
mūsų balandis praburkuoja tėvo riksmą:
it takes two baby
it takes two baby