pasivaikščiojimas su elena

Baloje mačiau viską: dangų, save ir jos širdį. O ji vis skubino: „Greičiau, nes nespėsime“. Sustingę miškai tiesiog varė į neviltį. Pasliki, virš galvų tįsantys laidai ir spengianti šerkšnu giria akivaizdžiai buvo ne mūsų pasaulis. O ji vis bambėjo. „Tu niekada nežiūri į laikrodį“, „Ir apskritai tau laikas niekada nerūpi“, „Paskubėkime“. Lyg jis turėtų rūpėti. Kiek pamenu, ten žodžiai iš kažkokio eilėraščio, bet eilėraščių ji neskaito. O jeigu skaito, tai tik ne šitame pasaulyje.
  Elena- mano geriausia draugė, bet privalau pripažinti, jog ji šiek tiek pasimetusi. Jai egzistuoja daugybė skirtingų pasaulių: tie su manimi, tie su laikrodžiu, tie, kur jai vadovauja bosas, arba tie, kurie gyvena televizijoje, ir panašiai. Ir tai ypatingai problematiška. Kai ji žiūri filmą, aš jokiais būdais, nebent nelaimės atveju, negaliu jos sutrukdyti. Nes aš- tiktai karti tikroji realybė, sugrąžinanti ją iš svajonių pasaulio į siaubingą, iki gyvo kaulo įgrisusią kasdienybę- tad kaipgi aš galėčiau jai iškrėsti tokią šunybę. Taip pat ji niekada nesuranda laiko paplepėti kai paskambinu į darbą. Tada vėl kažkaip sugebu jai priminti karčiąją realybę ir staiga, kurį laiką tylėjusi, bet galų gale pratrūkusi, ji man pasako, jog jau turi eiti dirbti. „Tu atleisk, bet manęs laukia krūva darbo“. Ir taip blaškydamasi diena iš dienos ji kažkur slepiasi nuo bet kokio kreipimosi, kol aš ar kas nors kitas, visiškai netyčia, galų gale jai primena karčiąją realybę.
  Dėl to, tiesą sakant, jos vyras ją ir paliko- tiesiog nepasikentė nebepajėgdamas būti šalia. Kiekvieną kartą, kai jie susiginčydavo, susinervinusi, drebančiomis rankomis, nepajėgdama ištarti nė žodžio, ji užtrenkdavo vonios duris vyrui prieš nosį ir ten lindėdavo, kol susigaudydavo, kas ką tik nutiko. Turbūt ilgai ir įtemptai sėdėdavo ant vonios krašto ir galvodavo, kurioje realybėje dabar turėtų būti, o po pusvalandžio susigaudžiusi sugrįždavo švytėdama, graži, mylinti ir gera. Tik bėda ta, kad joks praleistas laikas, kol ji gydydavo griūvantį pasaulį, niekam nenuėjo veltui, - grįžus vyras būdavo jau kitas: piktas ir įskaudintas, suskilinėjęs ligi paširdžių.
  Šiandien nusprendžiau šiek tiek prabalškyti savo draugę, grėsmingom geležinėm uždangom aptvėrusią savo gyvenimą tiek nuo kitų, tiek nuo pačios savęs. Turgelyje nupirkau rožę, kadangi niekas jau seniai jai nedovanojo gėlių, butelį raudono vyno ir didžiulį žydrą popierinį maišą, šviečiantį iš tolo lyg neoninė lempa. Sunkiai prasiveržusi pro kalno dydžio sekretorę į Elenos kabinetą, užtrenkiau prieš monstrę duris ir griežtai trenkiau kumščiu į stalą sakydama: „Eini su manimi arba lieki. Tai mažiausia, ką gali dėl savęs padaryti“. Elena kurį laiką padvejojo, šią minutę turbūt sverdama pasaulius, ir galiausiai pasiryžo eiti su manimi.
  Tačiau turbūt blogai pasvėrė, nes dabar ypatingai niūriai graužėsi ir velniškai gailėjosi, nors ir norėčiau, kad būtų kitaip. „Galvojau, kad išeiname neilgam“, gailiai, vos valdydama ašaras ji guodėsi ieškodama kišenėje nosinės, „Juk žinai, kad aš visiškai nieko neperspėjau, jog išeinu. Kas nors gali ieškoti, gal kas nors atsitiko“. Aš tylėjau ir tyliai judėjau pirmyn. Taip jau gavosi, kad pasiklydome ir net pati nežinojau, kur einame. Kelias rodėsi ne toks, kuris vestų namo ar į šiltą ir jaukų rajoną su gatvėm, taksi ir picerijomis, jis tik driekėsi per gūdžią ir svetimą girią nežinomon pusėn ir kiekaip nesibaigė. Sūkuriuodamos snaigės nutūpdavo ant kelio arba girios krūmų ir pranykdavo ūksmingoje tankumoje. Vienu metu kažkas grėsmingai šmėkštelėjo opro šakas, bet pamaniau, kad pasirodė. Rodėsi, kad kelias, toks beprotiškai mįslingas, veda mus į dar vieną pasaulį, stebuklingą, magišką, nepaprastą.
  - Elena, - prabilau. - O jeigu tu galėtum pasirinkti, kur šis kelias veda? Kur jis vestų?
  - Į biurą, ir kuo greičiau, tuo geriau, - geležiniu balsu nukirto ji, turbūt pasauliai joje virte virė. - Mes pasiutusiai vėluojame.
    Kadaise vis galvodavau, ar gali žmogus pasirinkti, ir dabar jau nebebuvau tuo tikra. Elena blaškėsi pasauly lyg žvėrelis. „Greičiau, juk negalima šitaip delsti“, ji vis burbėdavo skubėdama į darbą, o nuėjusi į biurą ten nedirbdavo, nes niekaip nepajėgdavo. Bet kai paskambindavau jos paguosti, ji staiga sukrusdavo, ryžtingai nusiteikdavo ir griežtai pasakydavo, kad turi darbo. Neaišku, kaip ilgai po to ji dirbdavo, bet nemanau, kad daug.
  - Elena, kaip manai, ar mudvi per savo gyvenimą renkamės? - vėl jos paklausiau.
  - Kuria prasme renkamės? - Elena susimąstė. - Hm. Nežinau, niekada apie tai negalvojau.
  - Aš irgi nežinau. Bet kartais, kai susimąstau, pasidaro baisu.
  Ir metusi žvilgsnį į girią pridūriau:
  - Šis miškas baisus.
  Elena pirmą kartą per ėjimo namo laiką apsidairė ir išvydo didelį, gigantišką mišką, didingai ir grėsmingai ją lydėjusį visą šį laiką. Tarsi pajutęs jos žvilgsnį miškas sukrūpčiojo ir, vienu metu rodėsi, sukrutėjo lyg ruošdamasis priartėti. Elena įsikibo man į ranką, aš jai į pečius, ir baikščiai dairydamosis karštiligškai sprendėme, ar mums pasivaideno. Pilka, nemaloni prietema, rodėsi, padengė mišką šarvais, spengiančiais iki nemalonaus geležies skonio burnoje. Akimirksniu pajutome, jog jau sutemo, jog nuo šalčio dega plaučiai, o giria, kaip pasirodė, pajudėjo. Ir staiga neliko abejonių, kad ji artinasi iš abiejų kelio pusių. Išsigandę, nesuvokdamos, kas atsitiko, pasimetę ir supanikavę instinktyviai bėgome kiek pajėgėme keliu tolyn, sunkiai šnopavome ir sunkiai kėlėme medines kojas, ir su baime ėmėme suprasti, jog keliukas vis siaurėja, ir staiga supratome, jog tai tiesa, jog regime besikėsinantį praryti mišką, tą siaubingą realybę, kuri vertė bėgti kuo toliau nesidairydamas kol mus prarijo.