pasivaikščiojimas su marija

Įkvėpiau oro, o iš už nugaros kažkas nematomas, stipriai suspaudęs už pečių, laikė mane šiek tiek išsitiesusią. Žengiau žingsnį laiptais žemyn ir šilta rudens banga tvoskė savo gaivinančia vėsa tiesiai į veidą. Geros akimirkos, sutalpinančios didelę laimę į trumpą akimirksnį, sugebėdavo stebinti vis iš naujo.
  - Ar tikrai turėjote išsiskirti? - lyg liūdnas ir irzlus vaikas paklausė Marija.
  - Turėjome, - atsidusau.
  Medžiai, pašėlę ir besiblaškantys, vėjo nugairinti, sušukuoti ir nugenėti, siūbavo lyg stengdamiesi ištrūkti, lyg bėgantys į save. Vėjas plakė šakas ir lapus su įniršiu, jėga ir beatodairiška meile. Klevas, sviedęs man į veidą saują lapų, kiek isteriškai krutėjo. Taip, lyg juoktųsi nesugebėdamas susilaikyti.
  - Kai patariau mąstyti prieš metus, neklausei. O matyt reikėjo paklausyti…- susimąstė Marija. - Dabar būtum laiminga, turėtum namus, jaukius ir šviesius kaip svajojai vaikystėj... Pareitum iš darbo, nuvargusi ir pailsusi, išsivirtum arbatos, įliptum į vonią. Žinai, reikia įsivesti kokią nors tradiciją, tokį tarsi ritualą, - nemaloniai suikikenusi trumpam nutilo, kad prakalbtų dar energingiau. - Va, pavyzdžiuj, tegul trečiadienis mums būna pyragėlių šventė. Kiekvieną trečiadienį susitikime ir valgykime pyragėlius. Ir žiūrėkime filmą. - Marija kaip mat pagyvėjo. - Patikėk, viskas bus gerai, mes sugrąžinsime tavo gyvenimą į senas vėžes, nagi, nesiraukyk. - Aš tylėjau ir mindžiau lapus. Kokias gi vėžes? - Tik tu rytais nemiegok taip ilgai, nes būtent dėl to tau visą dieną galvą ir skauda. Ir visada daryk mankštą, pamatysi, jausiesi žvalesnė. Žinai, galime kartu rytais bėgioti, aš tau garantuoju, kad numetusi šiek tiek kilogramų pasijusi geriau. Tau tik reikia į viską žiūrėti linksmiau. Nagi, nenukabink nosies. Prisimink, kad niekada nereikia pasiduoti liūdesiui, nevilčiai ar savigraužai. Na tiek to, aš tave dar išmokysiu.
- Ar gerai?..Ar girdi?

***

Ties tais žodžiais dangus išgirdo. Pilki, šiek tiek balstantys debesys susikaupę aptraukė padangę plona plėvele, lyg užvėrę duris atsiduso lengvu suplastėjimu žolėje ir paniurę, bet orūs, didingi ir plastiški, susirinko į didelį ežerą. Susikaupę į sūkurį, virstantį dideliu vėju, nusinešė medžių lapus, besistaškančius vienas į kitą, sustūmė kaštonus į didelę, tamsią, ūksmingą koloną ir užgožė žemę šalčiu, sutrūnijusiom medžių šakom ir pelijančia prieblanda, ir suvirpo. Dangus sužaibavo ir didelis pilkas klevas, kiek krustelėjęs, sujudęs, su dideliu traškesiu virto žemyn ant Marijos.