Keista istorija po Aleksoto tiltu

Kaip ne keista ,šią istoriją radau po Aleksoto tiltu Kaune. Ji buvo susukta į ryšulį .Kartu su nunešiotais batais. O jei tiksliau, tai šios istorijos lapas buvo suglamžytas ir įbruktas į bato vidų. Man pasirodė, kad ji buvo sugėrusi šio bato drėgmę. Lyg būtų jį ruošusi  paskutinei sausai kelionei.
Jūs aišku smalsaujat, ko aš ten ,po tuo tiltu, vaikštinėjau, kodėl rausiausi po neaiškius ryšulius ir t.t. Jūsų įtarimai, aišku, visai pagrįsti. Taip, nuo jūsų  nieko neslėpsiu. Aš gyvenu... po juo. Taip jau susiklostė mano gyvenimas, kad teko statytis kartoninę būdą, prie Nemuno. Taip jau atsitiko, kad mano širdis plaka per tiltą važiuojančių mašinų  bildesiu. Neritmingai. Kartais nutyla.... Tada dažnai pagalvoju, kad esu miręs. Matau jūsų šypsenas, bet tai tiesa. Girdėjau- žada jį uždaryti. Vartydamas senų laikraščių skiautes, perskaičiau, kad ir sugriūti gali. Tada galas ir man. Net jei mane nuneštų po kitu, net  jei dirbtiniu kvėpavimu gaivintu,-man galas. Nes gyvenu, būtent,  Aleksoto tilto ritmu. Ir gaudau nuo tilto krentančius ryšulius. Netikit ? Gerai, -netikėkit, bet gal paklausykit?
Taigi. Ši istorija buvo drėgna. Raidės išsiliejusios ,vos įskaitomos, o kai kur išvis jų nesimatė,-bet prasmę vis tiek supratau iš kart. Negalėjau jos nesuvokti. Negalėjau tą savąjį suvokimą atidėti  iki ryto, kol saulė pradės džiovinti drėgnas popieriaus skiautes.
Mano smalsumas surijo ją kaip tik ką iškeptą bandelę.
Taigi ji buvo keista, ne todėl, kad joje buvo senos Kauno pensininkės dienoraštis su savo užrašais apie kasdienių pirkinių kainas,  ne todėl ,kad joje buvo galima surasti visų čekių nuorašus. Ne todėl. O todėl, kad ji kvepėjo taip kaip manasis smalsumas –šviežiai iškepta bandele, nors buvo drėgna ir  iš bato.
Ir spėkit ką aš su tuo dienoraščiu padariau?
Manau, kad atspėjot.....