Rudens melancholija

Kai muzika skambėjo švelniai,
Kai virpėjo raudonos rožės (žiedus rengės skleisti),
Kai šoko savo keistą šokį fėjos -
Atėjo metas viską tau atleisti.

        Nebekalbėsiu - lūpos jau užanspauduotos
        Ir vis iliuzijos kaskart sudūžta
        Žinau, kad viskas iki galo - sumeluota,
        Tad leisiu susisukt širdy vienatvei gūžtą.

Rečiausia rožė rengės žiedus skleisti,
Bet ją kadais išmindei ir išrovei
Užklojai sunkią kasdienybės skraistę.
Tikiu - ją atsodins, kad ir kitoj tikrovėj.