***

Ir jeigu vėlei šviesiai lis,
Regėsiu atviras duris.
Jos kvies mane užeit vidun,
Išgert arbatos su medum.

Tiktai tenai nerasiu, ne,
Tos šypsenos tavam veide.
Ji švies toli, kitam krašte...
Lėktuvai skrenda ten iš čia.

Primerksi akį, ir, žinau, –
Prapliupus lietui dar stipriau,
Matysiu prasmę iš arti.
(Tiktai į ką ji panaši?)

Po vaizdo vakaro žaros
Visi ilgėsis šilumos.
Pajūryje jau bus tamsu,
Kuomet suprasiu, kuo esu.

Spės rožė žiedlapius numest.
Ar verta kantriai laukt tavęs?
Net kai sugrįši pas kitus,
Aš nenorėsiu būt niūrus.

Kas žvelgs tau tiesiai į akis,
Tą laikinai pamirš mirtis.
Tik mano skruostas nepriglus
Prie tavo sielos... Ar žmogus

Surasti gali, kur esmė
Pasislėpė tartum pelė?
Tarp vyro norų ir jausmų
Nerasti moteriai namų,

Nes sudėtingas jų ryšys.
Kas rožinėm spalvom tikįs,
Tas žvelgia vaikišku žvilgsniu
Į tai, kas vyksta. O ar tu

Tiki, kad tai, ką jaučiame viduj
Išlikti gali ir paskui,
Jei tai gražu, tai derlių duot
Gėrybių tų, kurios paguos?

Nušvitus rytui, viskas liks,
Pagražins tik teta naktis
Tai, ką ji apgaubė skara.
Ir Saulė man bus vėl jauna...

2004-11