Nesugebėjau...

Paklojai man raudoną kilimą. Jis buvo vienareikšmis ir galėjau suprasti kur veda. Ten, jo gale, ant aukštos pakylos, ant kurios užrašytas numeris vienas, išdidžiai stovėjai tu. Kartkartėmis priklupdavai, bet vis vien atsistodavai ir galėjai matyti tą tolį, kuriame mano paveikslas guli paguldytas ant žemės ir apverstas, kad niekas jo nepastebėtų. Bet tu pastebėjai. Nežinau kaip, gal dėl to, kad stovėjai aukščiau už kitus. Aš nemačiau tavęs, bet jaučiau tavo žvilgsnį. Jis melsdavo manęs ateiti, išsiveršti iš tamsaus paveikslo ir raudonu kilimu atbėgti į tavo glėbį. Turbūt ir būčiau tai pasielgus, jei ne tie sunkūs paveikslo rėmai. Nesugebėjau jų pakelti. O tavo akys vis skaudžiau žvelgė į tolį. Pamažu raudonas kilimas vis blanko, blanko. Aš ir dabar matau pro rūką nusidriekusį pilkai rausvą šešėlį. Ir tu jau nebestovi ant aukštos pakylos, o kažkur toli žiūri jau į kitą pusę...