prasmės ieškojimas ir tai, kad meilė visada akla (Tiesa yra tiesa. L. Balteklis 1894)

Tyliai susistūmę kėdes, vienuoliai prabilo. Jie skaitė vieni kitiems eiles. Vienas iš vienuolių, buvo labai pasipūtęs ir laikė save didžiu poetu. Jis kūrė tik jam vienam suprantamas eiles ir visus labai niekino. Atsistojo jis, atvyniojo pageltusį nekokybišką popierių, pirktą seniai užmirštoj krautuvėj. Ir pradėjo skaityti.

1. Vienatvė
apkiautę kraštai
išdavikiškai tyli
nuleidę kampus
pasvirę nebylūs

2. Prasmė
kliuksinčiai tyliai
nutyla sąmanos
suskausta laikas
viskas - tik pramanas

3. Nedėkingumas
mėlynais ūsais pasipuošęs
šiaurys lekia rogėmis
skuba atsilyginti
už meilę ir pasiaukojimą

4. Meilė akla
lietvamzdžiais atropoja
sustoja
sustingdo ūselių virpėjimu
išskrenda
o tu lieki su savo ilgesiu

5. Beprasmybė
susisukęs balton marškon
nebylus šūksmas lūpų kampučiuose
pamėlusiuose naguose tvinksi pavasaris
tik išsiveržti negali

6. Nuobodulys
pigus romanas minkštais viršeliais
suteikia dulkėtą jausmą
lyg būtum viską jau skaitęs
tik kitais žodžiais

7. Tu, taip tu.
limpantis dirbtinis medus
užkimšo aušų kanalus
tai tavo žodžiai
vakar, lietui lyjant

8. Filosofija
Šokant šokį su vėduoklėmis
šalikas būtinas
lediniame šaltyje
varvekliai netirpsta


Vienuoliai pasiklausė jaunojo poeto, trūktelėjo pečiais ir pasišalino. Poetas pajuto visus jausmus: vienatvę, prasmingumą, nedėkingumą,  beprasmybę, meilės kerus (vienas vienuolis buvo ypač gražus), melą (tas vienuolis melavo), nuobodulį... ir tada išėjo toliau filosofuoti apie nieką ir viską.