Katinas valkata

praradusi žavesį leidžiasi saulė
naktis užgožia dieną greičiau
katinas vienišas kamuolį gaudė
sėkmė nusilenkus pasakė jam "čiau"
klaidžiojo jis per tamsą ir šaltį
akyse spindėjo klaiki neviltis
ieškojo vargšelis vietos sušilti
bet vos jam priėjus uždarė duris
jis miaukė trepsėjo nieks negirdėjo
apsigežęs patraukė link kelio plataus
eidamas vienišas paklausė jis vėjo
ar kentėjai kada nuo rankos žmogaus