Išrinktasis 3.Kova

Po mėnesį trukusių treniruočių Kvenas tapo labai stiprus. Šiandien jis sulaukė svarbios dienos – Palaiminimo šventės. Nuo vakar  ryto vienuolyne buvo pradėti pasiruošimai. Didžiąją salę reikėjo pertvarkyti. Į ją buvo sunešti stailai, patalpos gale palikta vietos šokiams. Šventės dieną į vienuolyną sugužėdavo visas miestelis. Vykdavo smagus pobūvis. Vakare norintys dvasininkasi dalyvaudavo atrankoje į aukščiausiąją vienuolyno grupę.
    Palaiminimo šventės tradicija yra labai sena. Ji švenčiama nuo tada, kai buvo išrinktas pirmasis Telpicinų popiežius. Tą dieną jis palaimino pasaulį ir padėjo plisti religijai.
    Šiandien rytinė malda užtruko kiek ilgiau nei paprastai. Kvenas visai nesijaudino, nors puikiai žinojo kas jo laukia vakare. Vaikinas sugebėjo išlikti ramus ir susikaupęs. Pasibaigus pamaldoms vienuolis paliko savo tikėjimo brolius ir išėjo į lauką. Gaivus vasariškas vėjelis maloniai plaikstė plaukus. Kvenas atsisėdo ant minkštos kvepiančios pievelės ir užsimerkė. Aplinkui be perstojo čirškėjo žiogai. Netoliese melodingai čiulbėjo lakštingala. Kartkartėmis pasigirsdavo greitas juodosios meletos kalenimas. Vaikinas paniro į svajones ir užmigo.

    Į nedidelį knygomis bei įvairiausiais rakandais užverstą kambarėlį įžengė senas nukaršęs raganius. Jo baltose drebančiose rankose žėrėjo didelis raudonas rubinas. Kambario kampe stovėjo juodas katilas, kurime burbuliavo dvokiantis mėlynas skystis. Senis pamažu prikibilkščiavo prie viralo. Tada godžiai pažvelgė į kristalą ir įmetė jį į katilą. Raganius susijaudinęs stebėjo kaip brangakmenis pamažu lydosi. Senis pilku, pajuodusiu nuo dūmų, samčiu pasėmė mėlyno marmalo ir atsargiai atsigėrė. Skystis nežmoniškai degino gerklę. Raganius ėmė springti ir galiausiai neištvėres skausmo parkrito ant žemės. Jo veido bruožai pradėjo po truputį keistis. Raukšlės išsilygino, nosies kuprelė sumažėjo, žili plaukai įgavo rusvą atspalvį. Raganius atsigavo ir atsistojęs pažvelgė į veidrodį. Sukriošęs senukas kažkur pradingo. Kambaryje stovėjo jaunas raumeningas vyriškis. Žmogus netvėrė džiaugsmu.
-Aš ir vėl jaunas, vėl kupinas jėgų. Su šiuo eleksyru gyvensiu amžinai, - sušnibždėjo raganius ir garsiai nusijuokė.
    Staiga į apšniaukštą lūšną įsiveržė keturi riteriai. Jų juodi kaip naktis šarvai blizgėjo raganiaus kambarėlyje.
-Ar tu esi pilkasis burtininkas Šachtenas? – Prabilo vienas iš jų.
    Raganius suprato, jog netikėtas svečių apsilankymas nieko gero nežada. Jis visada mokėjo gerai meluoti, todėl tarė:
-Mano vardas Ventas. Gal galėtumėt paaiškinti kaip aš čia atsidūriau? Prieš akimirką ramiausiai dirbau laukuose, o dabar stoviu apsuptas karių. Molonėkit mane gražinti atgal, nes man jūsų pokštas visai nepatinka.
    Juodasis riteris nužvelgė vyrą tiriamu žvilgsniu ir pasakė:
-Sakyk, Ventai, ar sunku tau gyventi karaulius priespaudoj?
-O taip, -toliau skiedė raganius, - mokesčiai tokie dideli, vos pajėgiu išsimokėti. Vištos beveik nededa kiaušinių, kiaulės pernelyg liesos, kad būtų galima parduot arba papjaut. Dar žmona nuolat kaulija, kad nupirkčiau jai naują suknią, lygtais senoji būtų kažkuo bloga. Be to kaimynas pamėgo naktimis pasiskinti daržovių iš mano daržo, tai tiesiog nepakenčia…
-Užteks, - pertraukė riteris, - vyrai čiupkit jį.
    Du riteriai sugriebė raganių už rankų, o trečiasis įrėmė peilį į kaklą.
-Nebloga maskuotė Šachtenai, - kalbėjo karys, - Jau beveik patikėjau ta tavo pasakėle, bet dar neteko matyti velstiečio, kuris dirbdamas lauke avėtų batus su auksine sagtimi. Matyt esi galingas burtininkas, ne veltui Satonas pasirinko būtent tave.
-Satonas? - Su išgasčiu veide sušuko raganius.

    Vienuolis pabudo.
-Dar niekada nesapnavau tokio tikroviško sapno – pagalvojo Kvenas.
    Saulė po truputį slinko vakarop. Vaikinas pašoko ir pasileido bėgti link vienuolyno.
-Kad tik suspėčiau, - mintyse meldė Kvenas, - jei ne, teks laukti kitos Palaiminimo šventės. Įdomu, kiek laiko miegojau?
    Vienuolis įėjo į areną. Tribūnose sedėjo šimtai įkaušusių valstiečių. Vietos skirtos aukštesnio rango asmenims buvo pustuštės. Vaikinas atsisėdo prie vienuolių ir stebėjo dvikovą. Vienuolis Emilis kovėsi prieš Piterį. Mokytojas ramiai stovėjo vietoje nesunkiai gindamasis nuo mokinio puolimo., o šis įsikarščiavęs rikteldavo sulig kiekvienu smūgiu.
-Ar seniai prasidėjo? – Paklausė Kvenas šalia sėdinčio vienuolio.
-Senokai, - atsakė jis, - ši kova paskutinė. Kolkas laimėjo tiktai Moratis. Pražiopsojai tokį regi…
    Tolimesnių žodžių vaikinas neišgirdo. Susirinkusieji džaiugsmingai suūžė sveikindami dar vieną pergalę iškovojusį mokytoją.
-Na, dar norinčių bus? – Paklausė Emilis.
    Kvenas nulipo laipteliais, įžengė į areną ir jau norėjo pašaukti nusisukusį vienuolį, bet nespėjo. Kažkas užčiaupė vaikinui burną ir ėmė tempti atgal į tribūnas.
-Ką tu, geltonsnapi, sugalvojai? – Piktai paklausė Kveno kovos menų mokytojas, - juk tu nemoki kautis. Labai nori apsijuokti prieš žmones? Juk pralaimėjęs prarasi galimybę pakliūti į aukščiausiąją vienuolyno grupę. Kodėl sugalvojai kautis būtent dabar? Juk dar gali ramiai palaukti aštuonerius metus.
-Mokytojau, aš pats nusprendžiu ką man daryti ir ko ne, - atsakė vaikinas, - jūs neturite jokios teisės man uždrausti kautis.
-Paklausyk, - net paraudęs iš pykčio šnekėjo vienuolis, - tėvas Emilis kaunasi daug geriau už mane. Tu nieku gyvu jo neįveiksi!
-Žinau, - atsakė Kvenas ir dar kartą įžengė į areną.
-Tu?! – nustebo Emilis, - dar ne per jaunas?
-Nekreipkit dėmesio į amžių, tėve, pulkite, - paragino jaunuolis.
    Mokytojas įsibėgėjo ir puolė vaikiną. Mokinys nesunkiai išvengė visų smūgių. Tėvas Emilis tik tuščiai skrodė orą. Galiausiai vaikinas trenkė dviem sulenktais pirštais mokytojui į  smilkinį ir šis susverdėjęs pritūpė.
-Nagi, tėve Emili, nežaiskite su manim, kaukitės visa jėga.
    Mokytojas puolė dar kartą. Šįkart kiek energingiau, tačiau judesiai tačiau judesiai vistiek buvo labai lėti. Kvenas apsisukęs ratu trenkė delno briauna mokytojui į saulės rezginį ir išgirdo, kaip oras švokšdamas išsiveržė iš plaučių. Emilis susilenkė ir sunkiai alsavo. Atgavęs kvapą tarė:
-Pripažįstu šį jaunuolį esantį daug stipresnį už mane ir sveikinu sąžiningai įveikus mane dvikovoje. Nuo rytojaus jis mokinsis aukščiausioje vienuolyno grupėje.
    Kvenas sustingo. Visi žiūrovai pakerėti dvikovos tylėjo.
-Valio, - kažkas sušuko ir po akimirkos areną užpildė triukšmingos ovacijos. Vaikiną apsupo žmonių būrys ir sveikino iškovojus pergalę. Kvenas vargais negalais išspruko iš minios ir pasivijo koridoriumi einantį Emilį.
-Kodėl jūs man pasidavėte, - sušuko mokinys.
-Vaikine, aš tau net negalėjau pasipriešinti. Tu neapsakomai stiprus ir tikrai esi vertas tapti aukščiausios vienuolyno grupės nariu.
    Kvenas susimąstė: ”Nepamaudojęs nei skraidymo, nei mėlynųjų bangų lengvai laimėjau kovą. Nesąmonė.” Kažkodėl nebuvo jokio noro džiaugtis. Kova buvo nelygi. Poto ir tik Poto dėka jis nugalėjo. Vienuolis suirzęs užtrenkė kambario duris ir atsisėdo. Turbūt dar ilgai būtų galvojęs apie dvikovą, bet staiga prieš akis iškilo tas keistas sapnas. Kažkuri pasąmonės dalis vertė Kveną labiau į jį įsigilinti. Vienuolis nujautė, kad sapnavo ne be reikalo. Juk turėjo būti kažkokia prasmė. O gal tai pranašystė?