Drugeliai ir paranoja

Šįvakar tikrai prastai jaučiausi. Gal fiziologinių pokyčių nejutau, bet kankino kažkokia bloga nuojauta, kad kažkas netaip, kad laukia kažkas negero... Daugiau knygos nebeskaičiau. Pradėjau ruoštis miegui, su viltim, kad gal tai išsklaidys blogas mintis... Bet anaipol – suplyšusių šlepečių čirpsėjimo garsas valkiojosi man iš paskos.

Visara bijojau tylos, nes joje pradedu girdėti  keistus garsus. Silpnus, įprastus kasdienius, bet tyloje jie visai kitokie. Jie tarsi byloja apie kažkokį kitą pasaulį, iš kurio kažkas siunčia ženklus. Neramius... Blogus... Tyla.

Tarkšt! Tarkšt! – užrakinau duris. Paprastai, tai leistų jaustis saugiau, bet dabar atrodė, kad pats užrakinau save spąstuose. Atskyriau nuo aplinkinio supančio pasaulio, kuris galbūt galėjo būti vienintelė paguoda... O galbūt ir priešingai, gal kaiptik iš ten ir ateina tas blogis, tyla, kuriais buvo persiskverbęs šis nedidelis kambarys, tik dabar atrodantis  kaip beribis ir svetimas. Toks pat, kaip juoda spalva.

Bijojau ir tamsos. Joje nieko nesimato, o tai labiausiai ir gąsdino – nežinomybė. Bet dabar, dar labiau bijojau šviesos – joje matosi viskas. Matosi koks tuščias šis kambarys, kokios baltos sienos, matausi aš... Dar matosi tyla, kuri tiesiog žudo mane, žinau, kad ji kažką slepia. Tyla.

Tarkšt! – išjungiau šviesą. Tamsa.

Staiga juntu pagreitėjusį širdies plakimą, juntu šaltą prakaitą pamažu permirkdantį plaukus, patalynę... Dabar kaip niekad buvau įsitikinęs, kad tai toji diena. Toji naktis. Tas laikas atėjo ir... ir tikriausiai jau stovi už durų, ir netrukus skardžiu pragarišku balseliu pasakys, kad jau viskas – pabaiga.

Atsimerkiau. Tamsoje pamažu pradeda ryškėti vaizdas. Maži blankūs atspindžiai, sklindantys nuo pilnaties mėnulio pro langą. Atspindžiai buvo visur. Ant kėdžių kampų, stalo kontūrų, ant išmėtytų knygų lapų... Šios švieselės tamsoje atrodė tarsi svetimkūniai iš kito suvokimo ribos, sudarantys savo bendrą formą, bendrą esybę. Blogą esybe. Tai pranašavo blogį. Tamsa.

... Ošianti skaisčiai mėlyna, gal but net žydra, bet ne seksualine prasme, jūra, ryškiai geltona saulė, kepinanti paplūdinio smėlį, bei žalias, gaiva atsiduodantis, aplink išsidirekęs pušynas... – bandžiau sukurti tokį vaizdą savo galvoje... bet nesisekė. Nesekėsi... Spalvos atrodė vimdančiai  ir akis rėžiančiai šlykščios, žudančios.  Pačios sau kontrastingos... Kaip kokiuose išprotėjusiuose Van Gogo teplionėse...

Tūkšt! Tūkšt! – beldimas į langą. Į stiklą, kitame kambario gale, priešpriešais  prieš mano lovą. Priešpriešais prieš mane, prieš mano mechaniškai priverstinai pasamonės atmerktas akis. Baimė.

Akimirką dar atrodė tarsi tai būtų buvę garsai iš sapno, iš vaizduotės...  Tiesiog kaip buna staigiai pabudus... Bet ta akimirka praėjo. Supratau, kad tai viskas. Jau laikas. Jau atejo paskutinioji valanda. Minutė. Gal būt net sekundė.

- Gal gali paskolinti dalgį? Ryte anksti išvažiuojam į laukus, tai pagalvojau, kad iš vakaro pasiprašysiu tamstos... Tamsta?

... Tai buvo kaimynas Kęstas. Visas girtas, turbūt eilinį kartą savo daržo įrankius užstatęs už butelį samagono.

- Ryt turėtų būti karšta diena. Įsivaizduoju kaip kepins prakeikta saulė laukuose... Jo.. Tamstele... Oj...

... Manau jis nesveikas. Alkoholizmas tai liga. ... Vėl tyla. Kęstas akimirkai  nusisuko nuo lango,  ir nužvelgė  sodybų tolius... Tyla, bet šį kartą kažkas pasikeitė. Dingo prakaitas... Dingo kitas pasaulis...

... – Geros nakties tamsta! Ho ho... Et tamsta... Tikiuosi nesutrugdžiau ... Visgi naktis tik prasideda!

Vėl tyla. Likau vienas. .. O gal net ir tyla paliko mane... Paliko ir baimė... Akimirkai pagalvoju, kaip juokingai viskas atrodė. Gal net įdomiai... Cha...

Guliu lovoje. Čiulba paukščiai, ošia aukšti medžiai, aplink plazdena maži margaspalviai drugeliai...  ... Man nereikėjo pastangų sukurti šį vaizdą, jis tiesiog buvo prieš mane. Ir aš buvau jame. Spalvos – švelnios, protarpiais raibos... Gražios...

Nuspendžiau iš virtuvės atsinešti stiklinę vandens.

Tamsa.

Tyla.

Basomis kojomis paliečiu šaltas grindis. Šaltis. Nėra šlepečių. Baimė.

Bandau atidaryti virtuvės duris, bet niekaip nepavyksta.. Gal perdaug skubu. Jaučiu šaltą prakaitą.  Sustingstu ir akimirkai nejudu. Tada ištiestais delnai braukiu per duris, ieškau rankenos... ... bet nerandu, nes jos ten nėra.  Sustingstu. Tyla. Tyla. Tyla.

Fužt!! – nusitumia.

- Niu, kaip laikomes? Pavalgęs? Patenkintas? Pasiruošęs miegui? -... garsiau žmonėms už durų: šiam pacientui  dvi ampules migdomųjų.

Tyla.   

2004-11-08